Buvo graži diena, dirbau įprastą darbą ir užėjo nežmoniškas noras nusižudyti nueiti į tokią vietą ir viskas... Begalvojant pajutau tokią palaimą, kažkur viskas nutolo užsimiršo ir mažiukai dar vaikai , tikrovė kažkur dingo, užplūdo didžiulis nežemiškas laimės , džiaugsmo jausmas kad ir dabar jį prisimenu..Kažkaip atsitokėjau bet niekad to nepaprasto jausmo nepamiršiu. Jis nenusakomas žodžiais. Nuo to laiko mirties nebijau.

Žmonių fantazija beribė,kiti nenori apie ją kalbėti,nes žino,kad bus palaikyti bepročiais.Tai prisidengia visokiom komom,narkozėm,pomirtiniu gyvenmu,ir vistiek tas pačias fantazijas kliedi.

Briedų briedas-30 tūkst.kartų aukštesnę už Everesto kalną....Kažin,kaip ji taip tiksliai tuos tūkstančius kartų išmatavo? Legendos,sklindančios iš lūpų į lūpas kaip žaidime " sugedęs telefonas".

Nežinau, ką jaučia ,,prisikėlę" žmonės, bet manau, kad greičiausiai jie mato tai, ką tokiu atveju matė per TV, ar skaitė. Aš, pabudus po narkozės jaučiausi laaabai pailsėjus, lyg naujai gimus. Beje taip pat jaučiausi ir po sąmonės netekimo.

Jei meterialus ir dvasinis pasauliai būtų sujungti ir matomi,tai nereiktų tikėjimo...Sąžinė nematoma,bet ji primena normas ir duoda suprasti prasižengimą...

Beraščiai, bent jau rašybos klaidas ištaisykte, prieš publikuodami straipsnį.

Kažkokia graži mergina mane paėmė už rankos ir perupės tilta nuvedė į pieva žydinčių gėlių,ji nuėjo pasakius kad jos čia palaukčiau kol ji gryš. Bet laukiau labai ilgai todėl pats patraukiau kažkokiu tai taku kylančiu į kalva kur pamačiau ilga eilę stovinčių žmonių,prie aukštos molinės tvoros kuri juosė vešlių medžių soda. Žinojau kad negali čia amžinai laukti ir pasakiau kad greičiau norėčiau patekti į vidų. Tie žmonės gyvai bendravo tarpusavyje ir pasakojo Ką jie darė anapus kai dar buvo gyvi,jie gailėjosi manęs kad čia patekau toks jaunas man buvo 18 metų.Bet man buvo ten gera ir ganėtinai patogu ir aš nesiruošiau keliauti atgal,kažkodėl supratau kad esu miręs ir nenorėjau to patirti dar kartą. Bet mane dievas išvarė iš en pasakęs kad dar turi ateiti mano senelis ,tėvas motina ,jaunesnė sesuo ,o tik po to galėsiu ir aš čia pasilikti. Norėjau prašyti kad mane paliktų bet griežtai pasakė gryžk atgal ir aš prisibudau palatoje.

Tai vaikščiojau po Dali paveikslą, pabudau nuo skausmo rankoje ,reanimacijos brigada bandė rasti veną kateteriui ir mane gaivino beveik 6 min. Nėra jokio pomirtinio pasaulio, kol dar gyvos smegenys jos taip bando apsaugoti kūną nuo skausmo, panardindamos į kokį gražų vaizdinį iš prisiminimų. Gyvenimas yra tik vienas , su mirtimi baigiasi viskas. Gyventi reikia čia ir dabar , kito šanso nebus.

Pasibirbinau ir grižau į žeme.dabar kiekvieną dieną dulkinuosi

Glorija Polo asmeninis liudijimas,, Aš stovėjau prie dangaus ir pragaro vartų'' mistinis potyris, kai po žaibo kirčio paniro į komą. Liudijimas tikras, nes yra nuotraukų iš ligoninės. Pasigoglinkit, kam įdomu.