Vadovaujantis kelio ženklais galima nesunkiai privažiuoti Doelį, tačiau vykstant ten visuomet yra tikimybė, kad jo neberasi. Tačiau jei atvažiavę į vietą pamatysite tebestovinčius įvairiausiais piešiniais išmargintus namus, vadinasi, yra ta diena – kai Doelis vaidenasi.
O jei rimtai, žemėlapyje šio miestelio nebeturėjo likti prieš dešimt metų, kuomet vyriausybė užsimanė nugriauti pastatus ir praplėsti uostą. Žmonėms buvo pasiūlytos premijos pardavus namus korporacijai. Taigi, poetiškai tariant, Doelį pasiglemžė Šeldės upė.
Šios vietovės istorija siekia 700 metų, o įvairiais protestais pasireiškę neramumai dėl gyventojų iškeldinimo prasidėjo 8 dešimtmetyje. Amžiui einant į pabaigą žmonės galiausiai pasidavė ir pardavę nekilnojamąjį turtą išsikėlė gyventi kitur. O populiacija siekė maždaug tūkstantį.
Artėjant link centro, daugėja apleistų namų, kuriuos puikiausiai išnaudojo iš viso pasaulio vis į šią vietą atklystantys gatvės menininkai. Doelis tapo lyg muziejus, po kurį gali tiesiog vaikščioti grožėdamasis piešiniais ir tuo pačiu jausdamas vis kylantį siaubą. Jausmas lyg pasaulį tik ką būtų ištikusi apokalipsė.
O keisčiausia tai, kad siaubo filmo lokaciją primenančiame Doelyje vis dar gyvena keletas žmonių, kurie kategoriškai atsisakė palikti namus, nes čia gimė ir mirė kelios jų giminės kartos. Sako, kad tokių drąsuolių likę 20–25. Jie gyvena gražiame barokinio stiliaus name, kuris iš karto išsiskiria tarp apleistų pastatų. Tai 1613 metų statinys, kuriame, teigiama, gyveno garsus Baroko dailininkas Peteris Paulas Rubensas. Likusiųjų gyvenimas turėtų būti išties pavojingas, juk aplink nėra policijos, o į Doelį dažnai mėgsta atklysti ne tik tie, kurie puošia namus savo meno kūriniais, tačiau ir tie, kurie jaučia malonumą niokodami negyvenamus pastatus.
Jei būsite Belgijoje, nepatingėkite nuvažiuoti į šią vietą, kol ji vis dar stūkso ant žemės paviršiau, tikėtina, kad įspūdžių užteks ilgam.
