Liūdna žinia: sunki liga pasiglemžė mylimos Lietuvos mokytojos gyvybę

Bendruomenė pareiškė užuojautą mokytojos šeimai ir skyrė jautrius žodžius, prisimindami velionės darbus, palikusius ryškų pėdsaką.

Mirė mokytoja

Socialiniame tinkle „Facebook“ Papilės Simono Daukanto gimnazijos puslapyje buvo pranešta skaudi žinia apie mylimos mokytojos mirtį.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Skaudi žinia: staiga mirė mylima Lietuvos medikė

Mirė grupės vokalistas: „Šį rytą pralaimėjo kovą...“

Po matematikos mokytojo gyvybę nusinešusio moksleivių „pokšto“ – netikėtas žmonos žingsnis: to nesitikėjo niekas

„STEFANIJA ZARAMBIENĖ (1961-05-23 – 2026-03-10)

Kai gamta atgimsta ir ruošiasi žaliavimui, juoda žinia būna dar juodesnė. Sunku ištarti žodžius, kad klastinga liga pasiglemžė buvusią Papilės Simono Daukanto gimnazijos mokytoją Stefaniją Zarambienę. Netekome žmogaus, kurio gyvenimas – tarnystė.

Stefanija gimė Ventos kaime. 1979 m. baigusi Ventos vidurinę mokyklą, ji įstojo į tuometinio Kapsuko O. Sukackienės pedagoginę mokyklą ir įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją.

1982 metų rudenį pradėjo dirbti Papilės Simono Daukanto vidurinėje mokykloje. 1983 m. įstojo mokytis į Vilniaus pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūros fakulteto neakivaizdinį skyrių ir baigė 4 kursus. 1987 m. perėjo mokytis į Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus III kursą. 1989 m. įgijo pradinių klasių mokytojos kvalifikaciją. 2001 m. jai suteikta mokytojo metodininko kvalifikacinė kategorija.

Šimtams mokinių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, ji buvo pradinių klasių pedagogė. Paskutiniaisiais metais save atrado dirbdama mokinio padėjėja. Tai tik šykštūs žodžiai, sausos datos. Už jų – nuolatinis rūpestis ir įtampa.

Jos moralinis kompasas visada tiksliai buvo nukreiptas dviem kryptimis: šeima ir gimnazija, kurioje buvo pareiginga, darbšti, gebanti visą save ir žinias atiduoti kitiems. Kolegoms imponavo jos gebėjimas tramdyti emocijas, neverkšlenti dėl patiriamų sunkumų ir problemų, subtilus humoro jausmas. Ir dar... 

Stefanija buvo „kovotoja“ – daugelį metų nepasidavė klastingai ligai, visomis išgalėmis bandė ją nugalėti, trykšdama optimizmu, nors buvo be galo sunku.

Lūžo Gyvenimo medžio šaka. Stabtelėjome ir supratome: kokia nelengva toji Tavo, Stefute, našta buvo ir kaip kantriai Tu ją nešei. Nenumetė gulbinas Tau balto sparno. Bet žvaigždėmis švietė Tavo vyras, sūnūs Valdemaras ir Tadas, anūkėliai. Jiems visiems reiškiame nuoširdžią užuojautą.

Žemaitijos žemės dukra giliai įleido čia šaknis ir... pasiliks čia amžinai. Mokytojos paveikslas, kilni širdis, nesavanaudiška meilė žmonėms lieka su mumis.

Papilės Simono Daukanto gimnazijos bendruomenė“, – įraše rašė jie.