Neįgaliaisiais besirūpinančios organizacijos tvirtina, kad, jei ne ES struktūrinių fondų lėšos, situacija būtų dar liūdnesnė, nes tai – vienas pagrindinių ir svarbiausių šaltinių gerinant neįgaliųjų gyvenimo kokybę. Vis dėlto skiriamos lėšos ne visada būna panaudojamos efektyviai, todėl Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) pirmąjį šių metų ketvirtį organizavo 12 informacinių renginių-mokymų „Europos Sąjungos investicijų teikiamos galimybės neįgaliųjų reikmėms“ pagal projektą „Informavimas ir konsultavimas apie ES investicijų galimybes didinant socialinę įtrauktį ir paslaugų prieinamumą“.
Mokymai vyko Elektrėnų, Vilniaus, Alytaus, Panevėžio miestų, Kauno, Klaipėdos, Kupiškio, Pakruojo, Šilalės, Telšių, Vilkaviškio ir Zarasų rajonų savivaldybėse. Seminarų tikslas – formuoti tinkamą požiūrį, kaip efektyviai panaudoti ES lėšas, taip pat skatinti neįgaliųjų ir kitas nevyriausybines organizacijas, savivaldybių specialistus bei įvairių bendruomenių atstovus domėtis ES investicijų galimybėmis socialinės įtraukties, vienodų galimybių visoms socialinėms grupėms srityse.
LŽNS prezidentė Rasa Kavaliauskaitė sako, kad šie seminarai suteikė visokeriopos naudos ne tik vietos valdžios, organizacijų atstovams, bet ir patiems organizatoriams: „Pamatėme, kuo gyvena neįgalieji rajonuose, koks vietinės valdžios požiūris į jų problemas. Bet, žinoma, svarbiausia buvo atkreipti dėmesį į ES investicinių fondų teikiamas galimybes. Savivaldybių, vietos organizacijų atstovams buvo pateikta daug reikalingos informacijos, į kokių paslaugų būtinumą ir prieinamumą reikia atkreipti dėmesį teikiant paslaugas, kokios neįgaliųjų gerovės sritys yra jautriausios ir kaip jas galima spręsti pasitelkiant ES struktūrinių fondų finansavimą, kad neįgalieji neatsidurtų gyvenimo užribyje, patys turėtų visas galimybes priimti jiems svarbius sprendimus: kur ir kada dalyvauti, kokį darbą dirbti ar kokiu laisvalaikio būdu džiaugtis.“
Informaciniuose renginiuose – pranešimai ir diskusijos
Susirinkusieji į savivaldybėse vykusius seminarus klausėsi išsamių pranešimų. CPVA Struktūrinių fondų ir investicijų II departamento Socialinės apsaugos projektų skyriaus viršininkė Justina Jakštienė apžvelgė ES investicijų galimybes neįgaliųjų gerovei didinti, o buvusi Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) direktorė Asta Kandratavičienė supažindino su NRD vykdomos aktyvios neįgaliųjų socialinės integracijos priemonėmis. LŽNS projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė kalbėjo apie aplinkos prieinamumą, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) neįgaliųjų, turinčių proto ir (ar) psichikos negalią, ir jų šeimų srities ekspertė Lina Gulbinė supažindino su bendruomeninėmis paslaugomis kaip alternatyva institucinei globai.
Kitus pranešimus skaitė regiono savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurių kalbos ir inicijuotos diskusijos leido įvertinti realią kiekvieno regiono situaciją. Paaiškėjo, kad dažniausiai naujos paslaugos žmonėms, turintiems negalią, yra išbandomos įgyvendinant ES struktūrinės paramos lėšomis finansuojamus projektus, o pasibaigus finansavimui šie projektai irgi baigiasi.
Teikti socialines paslaugas yra savarankiška savivaldybių funkcija, todėl planuoti lėšų šioms paslaugoms poreikį turėtų irgi pačios savivaldybės. G. Žemaitaitytė teigia, kad rajonuose be galo reikalingos kompleksinės paslaugos šeimoms, integralios pagalbos namuose paslaugos, kai pas neįgalų žmogų važiuoja 3–5 specialistų komanda. Vienam reikia perrišti žaizdas, kitam – atlikti masažą ar sutvarkyti namus ir pan.
„Kaip parodė patirtis, pradėjus teikti naujas paslaugas, neįgalieji gana sunkiai įsileido į namus svetimus žmones, netikėdami, kad jiems bus suteikta pagalba, bet dabar ja labai džiaugiasi, – pastebi G. Žemaitaitytė ir primena, kad rudeniop šių paslaugų finansavimas iš ES struktūrinių lėšų baigsis. – Ar savivaldybės numato toliau teikti tokias reikalingas paslaugas? Vienareikšmio atsakymo neišgirdome. Vienos teigė, kad bandys padėti žmonėms per nevyriausybinių organizacijų projektus, kitos vertins paklausiausias paslaugas ir stengsis rasti lėšų, kad ir toliau žmonės galėtų šias paslaugas gauti.“
Susitikimuose taip pat pastebėta, kad dalyje savivaldybių nevyriausybinės organizacijos „verda savo sultyse“: nevyksta nei komunikavimas su savivaldybėmis ir kitomis organizacijomis, nei informacijos sklaida. Pasitaikydavo, kad prie vieno stalo susėdę įvairių organizacijų atstovai pirmą kartą išgirsta vieni apie kitus, sužino, kokią veiklą kuri organizacija vykdo, kur galima kreiptis dėl įvairių paslaugų, kokius projektus galima teikti per vietos veiklos grupes ir pan.
Neįgaliųjų organizacijos vis dar nuošalyje
Pasak G. Žemaitaitytės, aplankius 12 savivaldybių jau galima teigti, kad dažnai savivaldybės nemato nevyriausybinių organizacijų kaip partnerių ir neįgaliesiems svarbius klausimus sprendžia su jomis nesitardamos. „Jei nevyriausybinės organizacijos savivaldybėse ieško daugiau informacijos, teikia pasiūlymus, problemų sprendimus, į jas pradedama žiūrėti nepatikliai, – sako LŽNS atstovė. – Todėl ir norėjome, kad į šiuos susitikimus ateitų merai, administracijų atstovai, tarybos nariai, kad išgirstų, į ką labiausiai reikia atkreipti dėmesį, ką būtina spręsti čia ir dabar, kokiais būdais galima padėti negalią turintiems gyventojams. Savivaldybių atstovai priklauso regioninės plėtros taryboms, per kurių programas eina pinigų srautai infrastruktūrai ir paslaugoms gerinti. Klausėme, ar, spręsdamos šiuos klausimus, savivaldybės įtraukia neįgaliuosius. Vienur pats meras žinojo, kas yra vykdoma neįgaliųjų gerovei, o kai kur jokio atsakymo nesulaukdavome.“
Tokie susitikimai būtini, kad savivaldybės imtų labiau domėtis vietinių žmonių poreikiais. O jei pačioms savivaldybėms pasirūpinti neįgaliaisiais yra per didelė finansinė našta, reikia pritraukti pinigų iš šalies. Pasak G. Žemaitaitytės, 2014–2020 m. finansavimo periodas jau eina į pabaigą, tačiau dar galima suskubti: „Kaip rodo mūsų patirtis, kai kur parama nebuvo pasinaudota ir liko nepadaryta daugybė dalykų, kurie galėjo pagerinti neįgaliųjų gyvenimą. Todėl per susitikimus skatinome domėtis ir veikti. Norėtųsi, kad bent ateityje nebūtų tokių klaidų.“
Reikia pripažinti, kad dalis atsakomybės dėl bendradarbiavimo su savivaldybėmis trūkumo tenka ir neįgaliuosius vienijančioms organizacijoms, kurios geriausiai žino neįgaliųjų rūpesčius. Ten, kur veikia stiprios nevyriausybinės organizacijos, ten ir savivaldybių požiūris, ir pasiekti rezultatai geresni.
Rengti projektus – nemenkas iššūkis
Projektinė veikla neįgaliųjų organizacijoms yra ne tik pagrindinis finansavimo šaltinis, bet atveria ir puikias bendradarbiavimo, naujos patirties, kompetencijų tobulinimo galimybes, ši veikla skatina ir inovacijas, ir leidžia pasinaudoti kitų šalių patirtimi.
Dažniausiai projektai rengiami SADM, savivaldybių ar NRD ir skėtinių organizacijų iniciatyva. Per šiuos mokymus aktyviau rengti projektus buvo skatinamos ir pačios neįgaliųjų organizacijos. Todėl didelis dėmesys telktas į informacijos apie projektus prieinamumą, siekta, kad vietos organizacijos gautų kuo daugiau informacijos apie skelbiamus konkursus, kuriuose ir jos galėtų dalyvauti.
R. Kavaliauskaitė neslėpė, kad parengti projektą ES struktūriniams fondams nėra lengvas procesas. Tenka pavargti rengiant dokumentaciją, reikia nemažų žinių apie paramos galimybes, ES teikiamų investicijų prioritetus. Tačiau kartais neįgaliųjų atstovams reikia tik paskatinimo. „Keliaudami po Lietuvą, matėme pavyzdžių, kai rajone vietos bendruomenė nusiperka apgriuvusį namą, jį iš ES struktūrinių fondų lėšų sutvarko ir suremontuotose patalpose pradeda teikti pagalbą ne tik neįgaliesiems, bet ir vienišiems, senyviems žmonėms, nepasiturinčioms šeimoms“, – pasakoja LŽNS prezidentė.
Vis dėlto tik nedidelė regionuose veikiančių neįgaliųjų organizacijų dalis savarankiškai ieško kitų finansavimo šaltinių. Daugumai organizacijų greičiausiai pritrūksta kompetencijų ar laiko rengti europinius projektus. O juk organizacijos galėtų bendradarbiauti su vietos veiklos grupėmis (VVG). Į jų strategijas dažnai įtraukiamas socialinės atskirties mažinimas bei paslaugų įvairioms socialinėms grupėms teikimas ir kartais nepagalvojama, kad tai galima daryti pasitelkus neįgaliųjų organizacijas. Pačios neįgaliųjų organizacijos taip pat neretai nėra susipažinusios su VVG veikla, nežino, kad yra galimybė dalyvauti jų skelbiamuose konkursuose ar į jas kreiptis kaip paslaugų teikėjui. Taip panaudojant savo patirtį ir gerai pažįstamą tikslinę grupę, galima rasti naują nišą realizuoti save kaip organizaciją.
Vienas gražių pavyzdžių – bendradarbiavimas tarp Panevėžio VVG ir Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos (PKŽNS). Šiuo metu ruošiamasi įgyvendinti šių metų vasarą vyksiantį projektą „Socialinės atskirties mažinimas per socialinių paslaugų ir sociokultūrinės veiklos organizavimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims / šeimoms, pasitelkiant savanorius“. PKŽNS pirmininkas Jonas Dumša įsitikinęs, kad neįgaliųjų organizacijos turėtų drąsiau dalyvauti projektinėje veikloje, tačiau perspėja, kad kiekvienas projektas – iššūkis, kuriam reikia nemenko pasiryžimo: „Sudėtingas paraiškų pildymas, kartais trūksta konsultacijų ir rekomendacijų, daug papildomų dokumentų, dažnai keičiasi paraiškų formos, kiti dokumentai. Neužtenka vien sėkmingai pateikti paraišką, gauti finansavimą, taip pat reikia turėti savų resursų projektui įgyvendinti – tai paprastai didelė problema kiekvienai neįgaliųjų organizacijai.“
Bandomosios paslaugos
Susitikimuose daug dėmesio skirta bandomosioms paslaugoms – projektuose atsirandančioms naujoms paslaugos, kurias teikiant stebima, koks jų poveikis, ar jos pasiteisina, įvertinami reikalingi kaštai, sužinoma tikslinė grupė. Savivaldybės, neįgaliųjų organizacijos skatinamos aktyviai naudotis galimybe išbandyti naujas paslaugas tam, kad ateityje atsirastų paslaugų įvairovė.
2014–2020 m. pradėtos teikti laikinojo atokvėpio, asmeninio asistento, savarankiško gyvenimo namų, apsaugoto būsto, grupinio gyvenimo namų bandomosios paslaugos. Paaiškėjo, kad jos žmonėms labai reikalingos, gerai vertinamos, prie jų priprantama. Kad būtų užtikrintas šių paslaugų tęstinumas pasibaigus projektui, reikės arba paramos iš valstybės biudžeto, arba pačioms savivaldybėms teks planuotis savo lėšas.
R. Kavaliauskaitė neslepia, kad tendencijos kol kas nedžiugina: „Neįgaliųjų reikmėms iš savivaldybių biudžeto tenka 3–5 proc. lėšų, o užsienyje šis skaičius siekia 15 proc. Pasibaigus bandomosioms paslaugoms, savivaldybės dažnai kratosi finansavimo, teigdamos, kad tą turi daryti valstybė. Savivaldybėms svarbiau finansuoti būsimų rinkėjų paslaugas – atidaryti naują kelią, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ir pan. Tai irgi reikalinga, bet neįgaliesiems pritaikyta infrastruktūra patogiau būtų naudotis visiems gyventojams – seneliams, tėvams su mažais vaikais ar net turistams, stumiantiems lagaminus.“
Lankantis savivaldybėse įsiminė graži iniciatyva Alytuje. Šis miestas yra vienas iš socialinės srities lyderių, o pernai vietos valdžia iš savo biudžeto rado 20 tūkst. eurų asmeninio asistento paslaugoms. Nors visoje Lietuvoje tai yra projektinė bandomoji paslauga, remiama iš ES struktūrinių fondų ir teikiama tik proto ir psichikos negalią turintiems asmenims, Alytuje nuo praėjusio rugpjūčio ši paslauga prieinama bet kokią negalią turintiems žmonėms.
G. Žemaitaitytė, apibendrindama susitikimų patirtį, sako: „Pasirodo, reikėjo konkrečiose savivaldybėse kartu susodinti atsakingus asmenis ir neįgaliųjų organizacijas, kad vieni apie kitus daugiau sužinotų, pasikalbėtų, pasigilintų, kaip gerinti neįgaliųjų gyvenimą. Mums tie pastebėjimai taip pat labai svarbūs, nes dalyvaujame įvairiose nacionalinėse darbo grupėse. Matydami tokių renginių naudą ir jų poreikį, svarstome panašius renginius organizuoti ir kitais metais.“
Straipsnio autorė: Dovilė Zuozaitė
Siekiama atkreipti dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikį ir galimybes gyventi įprastą gyvenimą.
Siekiama atkreipti dėmesį į visų žmonių poreikį gyventi savo būste.
Šią dieną buvo priimta JT Neįgaliųjų teisių konvencija.
