Keliautojas P. Normantas: į budistų vienuolynus – nusilenkus

Ke­liau­to­jas, bu­diz­mo ty­ri­nė­to­jas, fo­to­me­ninin­kas Pau­lius Nor­man­tas po pus­me­čio grį­žo iš de­vy­nio­lik­tos eks­pe­di­ci­jos.

Ne­se­niai gim­to­jo­je Pa­pi­lėje gar­sų ke­liau­to­ją kal­bi­no „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tas.

Pie­tų Ko­rė­jo­je nak­vo­jo vie­nuo­lių ce­lė­se

– Šio­je eks­pe­di­ci­jo­je, ku­ri bu­vo de­vy­nio­lik­to­ji, ke­lia­vo­te po Kam­pu­či­ją, Ne­pa­lą, Tai­lan­dą, In­di­ją, o iš­skir­ti­niau­sia vie­ta lai­ko­te Pie­tų Ko­rė­ją. Čia dau­giau­sia fo­tog­ra­fa­vo­te vie­nuo­ly­nuo­se. Juo­se, kaip ir vi­so pa­sau­lio pa­na­šio­se šven­to­vė­se, nė­ra mie­las sve­čias su fo­toa­pa­ra­tu, tuo la­biau – už­sie­nie­tis. Bet Jums pa­vy­ko?

– Pie­tų Ko­rė­jo­je iš aš­tuo­nių svar­biau­sių vie­nuo­ly­nų fo­tog­ra­fa­vau pen­kiuo­se. Kiek­vie­na­me jų pra­lei­dau nuo ke­lių die­nų iki be­veik sa­vai­tės. Iš vi­so pa­da­riau 1,5 tūks­tan­čio fo­tog­ra­fi­jų. Jos pa­pil­dė per po­rą de­šimt­me­čių už­fik­suo­tus 100 tūks­tan­čių kad­rų apie bu­diz­mo kraš­tus. Ši me­džia­ga bus pa­nau­do­ta bu­diz­mo en­cik­lo­pe­di­jai, ku­rią ruo­šiuo­si iš­leis­ti.

Be jo­kios abe­jo­nės, ne­bū­čiau ga­lė­jęs tiek il­gai ir lais­vai fo­tog­ra­fuo­ti ko­rė­jie­čių vie­nuo­lių be jų hie­rar­chi­jos lei­di­mo. Jei jį gau­ti pa­čiam bū­tų pa­vy­kę, tai gal ko­kiai va­lan­dai ki­tai užei­ti į šven­tyk­lą. Ta­čiau nak­vo­ti tik­rai ne­bū­tų priė­mę. O aš gy­ve­nau vie­nuo­lių ce­lė­se. Ir tu­rė­jau iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę – kaip fo­tog­ra­fas ga­lė­jau da­ry­ti, ką no­riu.

Bū­tent to­kia iš­skir­ti­ne pri­vi­le­gi­ja pa­si­rū­pi­no Pie­tų Ko­rė­jo­je dvy­li­ka me­tų dzen bu­diz­mo vie­nuo­liu esan­tis, o anks­čiau Lie­tu­vo­je ak­to­riu­mi dir­bęs Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas.

Prieš ke­le­rius me­tus jis pa­siū­lė fo­tog­ra­fuo­ti se­niau­sius Pie­tų Ko­rė­jos vie­nuo­ly­nus ir iš­si­ve­žė ma­no fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mus apie bu­diz­mo kraš­tus – pa­ro­dy­ti ir taip įti­kin­ti vie­nuo­ly­nų va­do­vus įsi­leis­ti už­sie­nie­tį fo­tog­ra­fą.

Pau­lius Nor­man­tas (Vytauto Ruškio nuotr.)

Ob­jek­ty­vas kel­da­vo įta­ri­mų

– Ko­kie yra vie­nuo­lių fo­tog­ra­fa­vi­mo niuan­sai?

– Tu­riu to­kią 23 me­tų pa­tir­tį. Ge­rai, kai mal­dų me­tu ži­nai, kas po ko se­ka, ko­kie vyks­ta au­ko­ji­mai. Ta­da ga­li bū­ti pir­mes­nis už tą la­mą. Tam, kad pa­si­ruoš­tum nu­spaus­ti rei­kia­mą kad­rą, įsi­žiū­rė­tum koks ap­švie­ti­mas. Pa­vyz­džiui, kad pa­tai­ky­tu­mei, ka­da šven­tyk­lo­je yra sau­lės spin­du­liai.

– Bet juk bu­vo kraš­tų, ku­riuo­se fo­toa­pa­ra­to ob­jek­ty­vas su­kel­da­vo įta­ri­mų.

– Bū­tent taip, kai dir­bau Ki­ni­jos oku­puo­ta­me Pie­tų Ti­be­te 1989 ir 1994 me­tais. Ten vie­nuo­liai ge­ra­no­riš­ki, bet ap­link bu­vo ki­nie­čių spe­cia­lių­jų tar­ny­bų dar­buo­to­jų. Tad fo­tog­ra­fuo­jant tek­da­vo ri­zi­kuo­ti.

Pa­na­šiai ir Lao­se 2003 – iai­siais. Tuo me­tu šio­je so­cia­lis­ti­nė­je vals­ty­bė­je gau­sė­jo tu­ris­tų, ta­čiau pro­fe­sio­na­liai fo­tog­ra­fuo­ti rei­kė­da­vo at­sar­giai. Aš dirb­da­vau su dviem fo­to­ka­me­ro­mis, tad daž­nai priei­da­vo koks vie­nuo­lis ir sa­ky­da­vo: „Tai­gi ma­to­si, kad esa­te žur­na­lis­tas“.

Tu­rė­da­vau įti­ki­nė­ti, kad Veng­ri­jo­je skai­tau pa­skai­tas apie bu­diz­mą, kad kau­piu vi­zua­li­nę me­džia­gą. Taip pa­vyk­da­vo nu­kreip­ti dė­me­sį ir ki­to­se re­ži­mi­nė­se vals­ty­bė­se. Juk kur ge­ne­ro­lai, kur ko­mu­niz­mas – fo­tog­ra­fui la­bai sun­ku, nes įta­ria – gal at­sto­vau­ji ko­kiai BBC. Tad fo­tog­ra­fus pra­filt­ruo­ja.

Ne­leng­vai se­kė­si fo­tog­ra­fuo­ti ir Ne­pa­le de­šimt­me­tį tru­ku­sio pi­lie­ti­nio ka­ro lai­ku. Ten ži­niask­lai­dos fo­tog­ra­fai pa­kliū­da­vo gal ko­kį kar­tą per me­tus, o aš – be­veik kas­met. Bet ne­fo­tog­ra­fa­vau mū­šių, o trauk­da­vau į at­kam­pias vie­tas ieš­ko­ti bu­diz­mo kas­die­ni­nia­me žmo­nių gy­ve­ni­me ir, aiš­ku, vie­nuo­ly­nuo­se.

Be akių kon­tak­to

– Vie­nuo­liai ne tik mel­džia­si, bet ir tar­pu­sa­vy­je bend­rau­ja, su­sė­da prie pie­tų sta­lo, tu­ri bui­ti­nių už­siė­mi­mų. Ar to­kį gy­ve­ni­mą lei­džia­ma fo­tog­ra­fuo­ti?

– Kaip ku­rio­se vals­ty­bė­se. Iš se­nes­nių eks­pe­di­ci­jų ge­rai se­kė­si In­di­jos šiau­ri­niuo­se re­gio­nuo­se, kur re­ži­mas šven­tyk­lo­se ne­griež­tas, o vie­nuo­liai yra šil­tes­ni, ne­gu ki­tur. Ypač, kur at­vyk­da­vau ne pir­mą kar­tą, ir tu­rė­jau pa­žįs­ta­mų šven­ti­kų. Jei kar­tą ki­tą su vie­nuo­liais pa­pie­tau­ji, per mal­dų per­trau­kas iš­ge­ri ar­ba­tos, tai jie ne­be­si­var­žo. Aiš­ku, at­si­klaus­da­vau, nu­si­lenk­da­vau, bet ga­liau­siai jaus­da­vau­si kaip na­muo­se, Že­mai­ti­jo­je.

Kaip fo­tog­ra­fas ga­lė­da­vau įvyk­dy­ti vi­sus sa­vo su­ma­ny­mus, lai­ky­da­ma­sis vie­nin­te­lės są­ly­gos – kad ne­truk­dy­čiau mal­doms, ce­re­mo­ni­joms.

Tuo tar­pu šie­met Pie­tų Ko­rė­jo­je vie­nuo­lių ne­tgi ele­men­ta­riau­sia bui­tis li­ko ne­ma­to­ma ir ap­skri­tai vis­kas bu­vo ant ri­bos. Džo ge or­di­no vie­nuo­ly­nuo­se, kur aš dir­bau, įsi­kū­rę vie­nuo­liai – ga­na už­da­ri. Jei jiems va­do­vy­bė ne­bū­tų pa­sa­kiu­si, kad man rei­kia pa­dė­ti, tai jie pa­pras­čiau­siai nu­si­suk­tų nuo ob­jek­ty­vo, už­si­deng­tų vei­dus. O ga­liau­siai vie­nuo­liams bū­da­vo sun­ku, tad jie žiū­rė­da­vo į že­mę. Re­tai bū­da­vo akių kon­tak­tas. Tad Pie­tų Ko­rė­jo­je pa­da­riau žmo­nių po­rtre­tų ma­žiau, ne­gu bet ku­rio­je ki­to­je vals­ty­bė­je iš anks­tes­nių eks­pe­di­ci­jų.

Tie­sa, po­rtre­tai sun­kiai gim­da­vo ir ki­to­se vals­ty­bė­se. Pa­vyz­džiui, Bu­ta­ne vie­nuo­liai tie­siog po­zuo­ja ir su­stings­ta. Tad ten­ka fo­tog­ra­fui gud­rau­ti, kad nuo­trau­kos neat­ro­dy­tų kaip pa­sui. Ir vis dėl­to to­kiu at­ve­ju dirb­ti bu­vo leng­viau, ne­gu Pie­tų Ko­rė­jo­je, kai į ta­ve vie­nuo­lis jo­kiu bū­du ne­paž­vel­gia. Juk po­zuo­jan­čiam vie­nuo­liui ga­li mes­te­lė­ti ko­kį žo­de­lį, ta­da žvilgs­nis nu­kryps­ta kur į dan­gų – ir pa­vyks­ta ne­blo­ga fo­tog­ra­fi­ja.

Lie­tu­vio ne­fo­tog­ra­fa­vo

– Du­ris į Pie­tų Ko­rė­jos vie­nuo­ly­nus at­vė­rė ten įsi­kū­ręs tau­tie­tis Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas. Ko­dėl jis pa­siū­lė pa­gal­bą ir ap­skri­tai kaip ten pa­te­ko šis lie­tu­vis, ką jis vei­kia.

– Jis va­di­na ma­ne mo­ky­to­ju, nors ne­si­jau­čiu nu­si­pel­nęs to­kio ran­go. Jis ger­bia, nes vie­nas iš pir­mų­jų lie­tu­vių nuė­jau į Ti­be­tą. Skai­tė apie šį kraš­tą iš­leis­tas ma­no kny­gas. Jos pa­ska­ti­no Kęs­tu­tį su­si­do­mė­ti dzen bu­diz­mu. O da­bar pa­ju­to pa­rei­gą pa­gel­bė­ti man.

Kai jis prieš dvy­li­ka me­tų at­vy­ko į Pie­tų Ko­rė­jos vie­nuo­ly­ną – pir­mi me­tai ta­po iš­ban­dy­mu. At­li­ko sun­kius ir pa­pras­tus dar­bus. Da­bar vie­nuo­ly­ne yra vie­nas iš dvie­jų pa­grin­di­nių aba­to pa­dė­jė­jų ir at­lie­ka ad­mi­nist­ra­ci­nį ūki­nį dar­bą, rū­pi­na­si dis­cip­li­na.

K. Mar­čiu­ly­nas ke­le­ri me­tai at­vyks­ta į Lie­tu­vą skai­ty­ti pa­skai­tų ka­li­niams ka­lė­ji­muo­se, ne kar­tą ro­dė sa­vo mo­nos­pek­tak­lį apie dzen­bu­diz­mą. Yra iš­lei­dęs kny­gą „Laiš­kai iš Dra­ko­no kal­nų“.

O svar­biau­sia, kad jis man at­ro­do pa­na­šus į Da­lai La­mą. Jis kas­met elekt­ro­ni­niu pa­štu gau­na po ke­lias de­šim­tis laiš­kų, ku­riuo­se lie­tu­viai pra­šo pa­gal­bos įsto­ti į dzen bu­dis­tų vie­nuo­ly­ną. Be­je, ten yra mū­sų tau­tie­čių. Ir su įspū­din­gais li­ki­mais.

An­tai vie­na mo­te­ris iš Lie­tu­vos įgi­jo to­kį pa­si­ti­kė­ji­mą, jog jai mirš­tan­ti aba­tė pa­do­va­no­jo vie­nuo­ly­ną. O Kęs­tu­tis nė vie­no sa­vo tau­tie­čio nea­gi­tuo­ja į dzen bu­diz­mą, o pa­sa­ko: ne – kaip ir Da­lai La­ma ki­ta­tau­čiams. Jo pa­grin­di­nė kon­cep­ci­ja: žmo­nės tu­ri lik­ti prie tė­vų ti­kė­ji­mo.

Tik pa­si­šven­tė­liai ga­li ženg­ti ki­to­kius žings­nius. Nes dzen bu­diz­me nė­ra pri­jau­čian­čių. An­tai te­ko pa­bend­rau­ti su aukš­to ran­go dzen bu­dis­te ta­pu­sia len­kai­te. Pak­lau­siau koks jos len­kiš­kas var­das. At­sa­kė, kad pa­mir­šo. Pak­lau­siau, gal ga­lė­tų pri­si­min­ti. At­sa­kė: „Ne­no­riu“.

– K. Mar­čiu­ly­ną tur­būt ir­gi fo­tog­ra­fa­vo­te?

– Ne. Pa­si­da­riau po­rą do­ku­men­ti­nių po­rtre­tų, ta­čiau ma­no kū­ry­bo­je apie bu­diz­mą nė­ra va­ka­rie­čių.

Vytautas RUŠKYS