Šį straipsnį turi perskaityti visi Turkijos mėgėjai, kurie šalyje siekia nuveikti „kažką autentiška“.
Ko nedaryti Stambule skaitykite čia.
Kas yra hamamas?
Hamamas yra pirčių tipas, būdingas Turkijai ir Marokui. Šimtmečiais hamamai buvo šių šalių kultūros dalis, o dabar juos vis labiau atranda ir į jas plūstantys keliautojai. Jie po sunkios dienos čia gali ne tik apsišvarinti, bet ir atsipalaiduoti.
Tradiciniuose hamamuose galima rasti tris kambarius: vieną karštą ir gaubiamą dūmų, skirtą kaitintis, kitą – šiltą, kuriame šveičiamas kūnas ir trečią – kiek vėsesnį, todėl idealiai tinkantį atsipalaiduoti.
Kai kuriuose hamamuose kūnas šveičiamas tame pačiame gariniame kambaryje. Drąsuoliams tai padeda atlikti už pinigus samdomi pagalbininkai. Maža to, turkiški hamamai dažniausiai siūlo ir kitas papildomas (mokamas) paslaugas: įvairius masažus ir įvyniojimus, tačiau jie nė iš tolo neprilygsta tiems, kuriais esame įpratę mėgautis vietiniuose spa centruose (apie keisčiausias spa procedūras skaitykite čia).
Didesni hamamai yra suskirstyti į atskiras vyrų ir moterų dalis, mažesni savo ruožtu abiems lytims tiesiog paskiria skirtingą dienos laiką. Mišrių pirčių rasti įmanoma, bet sunkiai pavykstama.
Trumpa hamamų istorija
Hamamai buvo sukurti, remiantis senovės romėnų pirčių pavyzdžiu: juos irgi dažniausiai puošia kupolai, kolonos ir įtaigus marmurinis vidus. Iki šių dienų Turkijos sostinėje Stambule galima aplankyti hamamus, kurie buvo pastatyti dar XV-XVII amžiuje.
Senovėje musulmonai į hamamus traukdavo, norėdami apsišvarinti prieš maldą, todėl jie būdavo statomi šalia mečečių, o moterims hamamai būdavo labiau bendravimo vieta. Kaip bebūtų, šiuo metu galima drąsiai teigti, kad religinę hamamų funkciją visiškai išstūmė kultūrinė ir socialinė.
„Hamaminimasis“
Hamamai skiriasi ne tik savo dydžiu, bet ir aptarnavimo kokybe, todėl prieš einant į vieną iš jų kelionių ekspertai pataria gerai išsistudijuoti, kokias paslaugas jie iš tikrųjų teikia. Pavyzdžiui, vieni hamamai svečiams duoda apatinius, šveitiklius ir muilo, o kiti juos tuo prašo pasirūpinti pačius.
Tik įžengus į hamamą, būsite palydėtas į persirengimo kambarį, kuriame reikės nusirengti ir įsisupti į rankšluostį. Iš ten vienuose hamamuose prieš patekdami į garinį kambarį keliausite į prišildytą patalpą, kurioje kūnas galės labiau priprasti prie karščio, o kituose – būsite nuvesti tiesiai į jį. Gariniame kambaryje viskas, ką jums reikės daryti tai – gulėti ant marmurinės platformos ir prakaituoti.
Jei už papildomą mokestį užsisakysite kūno šveitiką, nenustebkite, kad jis su muilu ir vandeniu nušveis jus nuo galvos iki kojų galiukų, o kiek vėliau kūną aplaistys apšlakstys šaltu vandeniu. Dažniausiai tai vyks bendroje patalpoje, o papildomiems masažams bus „išrašytas“ atskiras kambarys.
Kai visi hamamo ritualai baigsis, galėsite vėl apsigobti chalatais ir poilsiui skirtame kambaryje su draugais gerti arbatą. Svarbiausia – neskubėti, nes hamamai, kaip minėta, yra puiki vieta bendrauti.
Stambule įėjimas į gerus hamamus atsieis maždaug 25 eurus. Tiesa, su papildomomis paslaugomis ši kaina gali išsipūsti dar 5 – 10 eurų.
Hamamo etiketas
Vyrai ir moterys į hamamus eina be viršutinių apatinių dalies, tačiau – dėvėdami kelnaites ar trumpikes. Išsirengti nuogai hamamuose yra tabu. Be to, išmintinga į juos eiti mūvint tamsius apatinius: taip būsite tikri, jog nuo karščio peršlapusios kelnaitės neatskleis, ko nereikia.
Kūno šveitikams priimtina palikti lirą kitą (Turkijos nacionalinė valiuta – Balsas.lt).
PABAIGAI
- Kaip įprasta, egzistuoja dviejų tipų hamamai: „turistiniai“ ir tie, į kuriuos vaikšto vietiniai. Jei norite autentiškos patirties, paklauskite viešbučio darbuotojo, padavėjo ar kito vietinio, kur vaikšto jis.
- Moterys neturėtų drovėtis nusimesti liemenėles, nes to nepadarius dėmesio bus sulaukiama dar daugiau.
- Jei pasisamdysite kūno šveitiką, nesitikėkite, kad jus „švelniai glostys“.
- Į tuos hamamus, kurie neduoda nemokamų apatinių, patartina neštis antrą porą, nes pirmoji nuo karštų garų bus šlapia.
