Kaip jau tikriausiai supratote, mano keturmetė dukra – tikrai kietas riešutėlis. Galite kartoti, kiek norite, kad tai prastas tėvų elgesys, blogos auklėjimo manieros ar dar bala žino, kas, tačiau mano dukros elgesio tai nepakeis – ji yra sunkus vaikas.
Nuo mažumės vos tik kažko negavusi klyks, verks, kris ant grindų, raitysis. Aš nesuskaičiuočiau, kiek kartų prie mūsų parduotuvėje yra priėjusios vyresnio amžiaus moterys, o kartais net ir vyrai. Visi jie sutartinai bando ją „įbauginti“ sakydami, kad oi kaip „negražu, pasiimsiu šią mergaitę“.
Aš net nepradėsiu pasakoti, kad šie pasenę sovietiniai būdai jau seniai nebeveikia, tačiau vakar parduotuvėje išgirsta replika mane pritrenkė kur kas labiau.
Įskaudino išgirsta replika
Eilinį kartą mano dukra iškėlė isteriją. Stoviu aš visa išraudusi iš gėdos, jaučiu, kaip iš tos gėdos mano širdis permušinėja du kartus greičiau.
Staiga prieina vyresnio amžiaus moteris ir rėžia man moralą, kokia aš niekam tikusi motina, kaip aš nesugebu išauklėti savo dukros, juk ji viešoje vietoje, o klykia kaip skerdžiama. Ji sakė, kad iš tokių kaip aš, turėtų būti atimti vaikai.
Mane šie žodžiai sudraskė į skutelius... Mielos moterys, nejaugi taip padedame viena kitai? Gal jūs prieikite, paklauskite, gal galite kažkaip padėti? Bet vadinti mane prasta mama, grasinti, kad iš manęs turėtų būti atimti vaikai? Aš grįžau namo apsiverkusi, o širdis plyšta dar ir dabar... Tad štai taip, mieli lietuviai, mes palaikome vieni kitus... Šlykštu ir žema...
Autorius: skaitytoja Sonata
