Prieš mažiau nei metus Gintarė su vyru oficialiai tapo daugiavaike šeima – namuose jau krykštavo pirmagimė, kai į šeimą atkeliavo dvynukai, berniukas ir mergaitė. G. Verpetinskienė naujienų portalui tv3.lt papasakojo ne tik apie kasdienybę, bet ir apie išskirtinius vaikų vardus bei kai kuriems galbūt neįprastą jų šeimoje gyvuojantį modelį.
Moteris pripažįsta: trijų vaikų, kuriuos skiria maždaug dvejų metų skirtumas, auginimas būna visoks – ir su dideliais džiaugsmais, ir su nemenkais iššūkiais, bet visus juos šeima įveikia su šypsena. „Gyvenam su savo chaotiškais iššūkiais, bet smagiai ir pozityviai“, – šypteli ji.
Vyras „išsvajojo“ dvynukus
Vis tik moteris atvirai sako, kad dvynukų atėjimo į šį pasaulį istorija – su laiminga pabaiga. Antrą nėštumą sutuoktiniai planavo, ir apėmė didelis džiaugsmas, kai nėštumo testas parodė teigiamą atsakymą. Neilgai trukus laukė kelionė į privačią gydymo įstaigą, o čia – baimę pasėjusi žinia.
„Nėštumas buvo dar labai neilgas, todėl echoskopas nieko nematė, bet gydytoja vizito metu labai ilgai apžiūrinėjo – supratau, kad kažkas negerai. Gydytoja žiūrėjo, žiūrėjo ir, pasirodo, matė kažkokius šešėlius, kas reiškė, kad man grėsė negimdyminis nėštumas. Ši mūsų istorija prasidėjo su labai daug baimės ir nerimo“, – prisimena pašnekovė.
Po dviejų savaičių laukė dar vienas apsilankymas – per tą laiką Gintarė su vyru aptarė visus įmanomus scenarijus, kalbėjo apie tai, kad, jei nėštumas negimdyminis, reikės operacijos, po kurios teks laukti apie aštuonis mėnesius, kol vėl galės bandyti pastoti.
Pašnekovė pripažįsta: per tą laiką buvo pradėjusi taikytis su mintimi, kad tokia baigtis gali laukti, ir į antrąjį vizitą ėjo pasiruošusi, kad tokia baigtis galima. Įtarimų sukėlė ir tai, kaip ilgai gydytoja vizito metu stebėjo echoskopo vaizdą, kol galiausiai ištarė: „Na gerai, susiskaičiavau.“
„Iškart pagalvojau: ką ji ten suskaičiavo? Ir tada pradėjo man vardinti: pasirodo, kad negimdyminis nėštumas mums negresia ir ėmė rodyti, kad čia yra vienas vaisius, čia yra antras ir turbūt trečias yra šešėlis. Paaiškėjo, kad tikrai du vaikai matomi.
Iš pradžių nelabai supratau ir iš to streso pradėjau klausti: „Kokius jūs ten vaisius skaičiuojat?“, bet ji dar kartą patvirtino, kad tikrai laukiamės dvynių, o dėl trečio vaisiaus matysim kito vizito metu“, – pasakoja Gintarė ir priduria sakiusi gydytojai, kad ji galbūt suklydo – nei jos, nei vyro giminėje niekam nėra gimę dvyniai.
G. Verpetinskienė šiandien su juoku prisimena susitikusi su vyru ir iškart pasakiusi: „Tu visą laiką sakai, kad svajoti reikia garsiai – prisisvajojai.“ Ji šypteli, kad vyras visada labai norėjo dvynių, pirmojo nėštumo metu labai tikėjosi, kad bus dvyniai, nors pati Gintarė sakydavo, kad svajoti gali, bet tikimybė labai maža – juk giminėje nebūta tokių atvejų. Vis tik, kaip vėliau paaiškėjo, galbūt jos giminėje kažkada buvo dvynukai, bet šis faktas – kaip šakėmis ant vandens rašytas; niekas tiksliai nežino, kaip buvo iš tiesų.
Dar išeinant iš ginekologės kabineto, Gintarė buvo supažindinta su informacija, kad nėštumo eigoje vienas iš vaisių gali pasišalinti, bet tokios minties jie nė neprisileido – daugiavaisis nėštumas buvo tikras stebuklas, niekaip neplanuotas, tad priėmė tai kaip dovaną ir abu davė pažadą daryti viską, kad viskas būtų gerai.
„Aš sakyčiau, kad labai daug lemia ir turbūt didžiąją dalį sėkmės sudaro moters pozityvus nusiteikimas, emocinis pasiruošimas – manau, kad tai prisideda net prie ilgesnio dviejų vaisių išnešiojimo“, – prideda pašnekovė.
Du gimdymai – dvi skirtingos patirtys
Patyrusi ir ką reiškia lauktis vieno, ir dviejų vaikų, Gintarė sako, kad tai – nesulyginami dalykai. Laukiantis dvynių buvo ir tokių dienų, kai net gulėti buvo sunku, toks nėštumas fiziškai sudėtingas, skiriama daugiau vizitų pas gydytojus dėl daugybės indikacijų. Tačiau net sunkiausiomis akimirkomis Gintarė išlaikė pozityvumą ir kiekvieną savaitę vis kartodavo: „Dar vieną savaitę – ir kad reikėtų kuo mažiau vamzdukų.“
„Aš labai džiaugiausi, kai pasiekiau 36 nėštumo savaitę – man tai buvo labai didelis laimėjimas su dvynių nėštumu, nes tiesiog žinojau, kad greičiausiai tų vamzdukų, kurių reikia neišnešiotukams, mums ir neprireiks – taip ir nutiko“, – pasidžiaugia ji.
Kai šeimos namus vienu kartu papildė ne vienas, o du vaikai, Gintarė pripažįsta, būta nerimo ir nežinomybės, kaip reikės su viskuo susitvarkyti, kaip dalinti meilę į tris dalis. Didelis ramstis mamai buvo ne tik artimieji, bet ir kitos dvynukų mamos – jos nuramindavo, kad viskas bus gerai.
„Nėštumo metu buvo baimių, bet kai viską imi daryti praktiškai, neturi kur dėtis – jau esi situacijoje ir arba pasirenki gailėti savęs, sakyti, kaip čia man blogai ir kaip aš nesusitvarkau, arba suimi save ir tiesiog bandai suktis iš situacijos, bandai atrasti laiko, bandai atrasti dar meilės, ir, man atrodo, viskas savaime susidėlioja į savo vietas.
Ne veltui sako, kad tam tikri iššūkiai niekada nebūna duodami žmonėms, jeigu jie jų neatlaikytų. Iššūkių kasdienybėje yra tikrai daug, bet mes į viską žiūrim pozityviai, su šiokiu tokiu lengvumu. Daug kas galvoja, kad mes truputį bepročiai, bet kažkaip tiek laiko išgyvenom ir gyvenam toliau“, – nusijuokia G. Verpetinskienė.
Sūnui sugalvoto vardo neleido registruoti, dukrų vardai – išskirtiniai
Kalbinant Gintarę, nepaliesti vaikų vardų temos būtų nuodėmė. Mūsų vardas koduoja daug daugiau nei tai, kaip prisistatome ar mus vadina kiti žmonės – tai yra ir mūsų išskirtinumo, savitumo ženklas.
Jų pirmagimė – vardu Pamela. Šį vardą sugalvojo tėtis: ne kartą jį minėjo Gintarei dar laukiantis pirmojo vaiko ir, nors teko ją įtikinėti bei įkalbinti, galiausiai vardas „prilipo“ ir jai pačiai. Ji iki šiol prisimena vyro žodžius: „Kiekvienas vaikas gimsta ypatingas, bet mes, kaip tėvai, irgi turim prisidėti prie jo unikalumo, išskirtinumo.“
„Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Pamela yra Pamela, nes tikrai visi giria vardą, jį atsimena“, – pasidžiaugia G. Verpetinskienė.
Kalbėdama apie dvynukų vardus, ji nusijuokia – buvo nemenkas iššūkis sugalvoti ne vieną, o du, ir dar dviem skirtingų lyčių vaikams. Tiesa, teko keisti ne tik pirmines idėjas ir planus, bet ir vėliau – dukros vardą.
Berniuką tėvai planavo pavadinti Romeo – šis variantas buvo atmestas dėl nelietuviškos galūnės, nors savo artimoje aplinkoje žino žmogų tokiu vardu. Vienas iš variantų buvo samdytis advokatus ir argumentuoti, kodėl nori tokio vardo, bet procesas galėjo užtrukti iki keturių mėnesių. Taip vietoj Romeo sūnus gavo vardą Aras. Gintarė sako, kad šis vardas ne tik trumpas, bet ir stiprus, vyriškas, ne toks jau dažnas.
Dukrelę pirmąją dieną registruojant vardus tėvai pavadino taip pat išskirtiniu vardu – Venera, kol Gintarė neišgirdo kito vardo: Manila.
„Man jis buvo visiškai išskirtinis, labai, labai gražus, ir jis man labai užstrigo – net nedavė kelias dienas ramiai miegoti“, – sako ji ir priduria, kad pasakius šį vardą vyrui, šis net nuščiuvo ir paantrino, jog vardas – be galo gražus.
Bėgant laikui, iš minčių Manilos vardas niekur nedingo, kol galiausiai, važiuojant automobiliu, Gintarės vyras paklausė, ką ji manytų apie idėją pakeisti dukros vardą. Sakė, kad ji nepriimtų sprendimo skubiai, pagalvotų, bet nelaukdama nė sekundės ji sutiko – ne vieną mėnesį šis vardas tiesiog neišėjo iš galvos.
„Supratome, kad gyvenimas yra labai trumpas ir kad esame įpratę visuomenėje daryti viską pagal tam tikras taisykles, bet žmonės keičia vardus po dešimties metų, keičia, kai jau yra suaugę ir tai gali padaryti patys. Nusprendėme, kadangi buvo praėję trys mėnesiai, – arba keičiame dabar, arba niekada“, – sako pašnekovė ir nusijuokia, kad kitas variantas buvo ketvirtas vaikas.
Vardo keitimo procesas, nors, kaip ji sako, dažnai piešiamas kaip itin sudėtingas ir painus, iš tiesų buvo labai lengvas – tereikėjo užpildyti prašymą, susimokėti kelis eurus ir abiem tėvams parašyti motyvacinius laiškus bei sudėti parašus. Kelių dienų eigoje Venera jau buvo Manila.
Išgirdę vardus stebėdavosi ir prašydavo pakartoti
Kalbėdama apie išskirtinius vaikų vardus, Gintarė pripažįsta, kad iš pradžių juos išgirdę nustebo net artimieji, prašė pakartoti dar kartą; to išvengė tik su sūnaus vardu. Dabar visi džiaugiasi, kad vaikučiai – retų vardų nešiotojai.
„Buvo tų, kurie perklausė ir galvojo, kas čia per vardas, bet mes buvome nusprendę duoti vaikams išskirtinius vardus, abudu tėvai to labai norėjome. Jei abu tėvai to labai nori, abu tuos vardus nuoširdžiai myli, labai greitai juos pamilsta ir aplinkiniai.
Tikrai yra tėvų, kurie nusprendžia duoti išskirtinį vardą tik dėl to, kad taip populiaru ar madinga, patys nėra įsitikinę, ar tikrai vardas patinka, ir dažnai neatlaiko aplinkinių spaudimo.
Mūsų atveju abu buvome tikrai pozityviai nusiteikę, visiems sakėme: „Pamatysit, koks gražus vardas.“ Užkrėtėme šia idėja savo aplinkinius, šeimos narius, kurie tuos vardus pamilo, nors pripažįsta, kad iš pradžių nepatiko ir nuoširdžiai tai sakė“, – atviravo G. Verpetinskienė.
„Mamasyta“ socialiniuose tinkluose prisistatanti Gintarė neslepia, kad internete nuomonių sulaukė visokių – kad vardai keisti, kam tokius reikėjo rinkti. Tačiau yra ir kita pusė – ji sulaukė jau ne vienos žinutės su padėkomis, kad įkvėpė vaikams duoti išskirtinius vardus.
„Instagram“ mamų bendruomenę subūrė to nesitikėdama
Kalbėdama apie savo sėkmę „Instagrame“, moteris šypteli – visai to nesitikėjo, o viskas gimė natūraliai ir bendruomenė auga pati.
„Kažkada pažiūrėjau į savo nuotraukų galeriją, pamačiau, kad ne tiek daug fotografuoju save, ne tiek daug visko įamžinu, ir pagalvojau, kad tai yra mano planuojamas paskutinis nėštumas, dar su dvyniais – reikia įamžinti, kaip mano kasdienybė atrodo, ir pačiai pasidaryti atsiminimą.
Prisiversti save fotografuoti ar filmuoti nėra lengva, bet jeigu nusprendi tai dėti į socialinius tinklus, tai ir turi išliekamąją vertę – pasilieka tavo paskyroje. Be to, priverčia save investuoti daugiau laiko turinio kūrimui“, – kalbėjo trijų vaikų mama.
Kurti turinį paskatino ir asmeninė patirtis: laukdamasi dvynių ji ieškojo tokių pačių mamų, atsakymų į kylančius klausimus, bet jei ir rasdavo, retai sulaukdavo atsakymų. Taip ji pati tapo ta kasdienybe besidalijančia mama, atsakančia į kitų klausimus. O įkėlus vaizdo įrašą, kaip atrodo kasdienybė laukiantis dvynių, viskas užsikūrė:
„Nieko neplanavau, dariau dėl savęs, bet mane pradėjo atrasti mamos, man rašyti, dalintis savo patirtimis, kad susiduria su tokiais pačiais sunkumais. Man nebereikėjo ieškoti kitų mamų – jos pačios mane susirado.
Gavau labai daug motyvacijos, atgalinio ryšio. Supratusi, kad informacijos apie dvynių nėštumą, dvynių priežiūrą, kaip jais rūpintis, labai trūksta, pradėjau pati ja dalytis, nes tai – didelė bėda ir didelis trūkumas.“
Pagalba namuose – į anūkų priežiūros atostogas išėjusi „babasyta“
Trys vaikai, namų buitis, ant viršaus dar turinio kūrimas socialiniams tinklams – kaip Gintarė viską spėja? Ji pasidžiaugia, kad nelaiko visko ant savo pečių: didelė pagalba yra vyro mama, kurią šeima praminė „babasyta“, išėjusi į anūko priežiūros atostogas. Pasėjus tokią mintį jos galvoje, po daugybės diskusijų ir svarstymų jie labai džiaugiasi, kad baba sutiko ir iš Radviliškio atsikraustė gyventi į Vilnių.
„Dienos metu aš ir baba esame abidvi mamos ir tikrai labai puikiai susidirbame. Kartais net pasidalijame, kad viena iš mūsų būna daugiau su Pamela, kita – su dvyniais.
Dažnai būname vienoje patalpoje kartu ir bandome viską kartu daryti. Per šį laiką tikrai esame susiderinusios – užtenka tiktai viena kitai į akis pasižiūrėti ir mes jau suprantame, kaip ką daryti“, – džiaugdamasi pasakojo G. Verpetinskienė.
Vakarais pajėgos dar gausesnės – užvėręs darbo duris, vyras, įžengęs į namus, visą savo laiką skiria šeimai. Trys vaikai – trys suaugę, ir viskas tampa dar lengviau.
„Mes turime didelį palaikymą vienas iš kito ir priimame kiekvieno pagalbą, niekada negalvojame, kad kažkuris iš mūsų žino geriau. Esame puiki trijų žmonių komanda“, – šypsodamasi priduria pašnekovė.
Kita vertus, Gintarė sako, kad tvarkytis kasdienybėje ją puikiai išmokė ir patirtis, kai gimus pirmagimei ir vyrui susirgus gripu kurį laiką turėjo tvarkytis viena. Dabar, iškilus bet kokiam iššūkiui, ji nebijo priimti sprendimų, imti vairą į savo rankas.
Po pirmosios dukros gimimo Gintarė rado dar vieną pastiprinimą – kitas mamas, su kuriomis eina į įvairias veiklas ir užsiėmimus. Neužsisėdėti namuose iš tiesų padeda: nors suruošti tris vaikus į lauką ir dar susiruošti pačiai yra daug darbo, per tą laiką suplūksta, bet išėjus už namų durų atrodo, kad viskas palengvėja.
„Reikia nepamiršti, kad viską reikia daryti ne tik dėl vaikų, bet ir rūpintis savo emocine gerove, atrasti, kas mamystėje man, kaip mamai, yra gerai. Gal dėl to kartais lengviau, pozityviau susitvarkau, nes atradau, kur yra mano mamystės kelias“, – sako Gintarė, pridurdama, kad gimus pirmagimei užtruko, kol atrado savo džiaugsmus motinystėje.
To ji linki visoms – ne tik rasti tai, kas motinystėje „veža“, bet ir, jei norisi, ieškoti bendruomenės, bendravimo, o svarbiausia – atminti, kad nėra tobulų gyvenimų ir net sunkiausius momentus išgyvenančios mamos nėra tokios vienintelės.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
