Autizmą svarbu pastebėti laiku: štai kokie simptomai tai išduoda

Balandžio 2-ąją, Pasaulinę autizmo supratimo dieną, kalbamės su doc. dr. I. Bakaniene apie autizmą, ankstyvos diagnostikos svarbą ir vis dar vyraujančius mitus.

Kokie simptomai gali išduoti autizmą?

Pirmieji autizmo požymiai dažniausiai pastebimi nuo 9-18 mėnesių. Pirmieji jų – nepakankamas domėjimasis aplinkiniais žmonėmis. Autistiškus vaikus daugiau domina aplinkos objektai, o ne žmones, tuo tarpu tipiškai besivystantys vaikai pirmenybę teikia žmonėms. Tokie vaikai nestebi kitų veido, elgesio, neįsiklauso į kitų kalbą, atitinkamai sunkiai mokosi kalbos ir socialinio bendravimo taisyklių. Jie gali nereaguoti šaukiami vardu, nevykdo prašymų, neįsitraukia į bendrą žaidimą ar kitą veiklą su vaikais ar suaugusiais, nemėgdžioja kitų veiklos ir kalbos, nemoka arba sunkiai mokosi reikšti poreikius (rodyti pirštu, prašyti žvilgsniu, garsažodžiu ar žodžiais).

Gali būti stebimi stereotipiniai judesiai, vaikščiojimas pasistiebus, neįprastas žaidimas (daiktų rikiavimas, pasikartojantys veiksmai, susidomėjimas žaislo detalėmis, o ne pačiu žaislu). Dažni maitinimo(si) sutrikimai (didelis išrankumas maistui, tam tikros spalvos ar tekstūros maisto netoleravimas), pernelyg didelis jautrumas garsui ar šviesai, dėmesio nesukaupimas, elgesio, miego sutrikimas. Dažniausia priežastis, dėl kurios autistiškų vaikų tėvai kreipiasi į medikus – kalbos raidos sutrikimas ir (arba) elgesio problemos.

Kas lemia autizmo išsivystymą?

Autizmą lemia genų ir aplinkos sąveika. Žinoma nemažai genų, susijusių su autizmu, tačiau konkrečiu atveju genetines priežastis pavyksta nustatyti ne visada ir dažniausiais tik tiems asmenims, kurie greta autizmo turi intelekto sutrikimą ar kitų nervų sistemos pažeidimo požymių.

Aplinkos veiksniai, kurie paskatina autizmo atsiradimą, nėra pakankamai ištirti. Iš atliktų tyrimų rezultatų galima teigti, kad autizmo rizika susijusi su vyresniu tėvų, ypatingai tėčių, amžiumi, endokrininėmis motinos ligomis, nutukimu, nėštumo ir gimdymo komplikacijomis, nežymiai su aplinkos tarša, automobilių išmetamomis medžiagomis, kai kuriais žemės ūkyje naudojamais herbicidais.

Pastaruoju metu padaugėjo mokslinių straipsnių, kuriuose aprašomos mažų vaikų prie ekranų praleidžiamo laiko sąsajos su autizmu, keliamos hipotezės, kad pasikeitusios vaikų auginimo praktikos (ypatingai ekranų naudojimas iki 2 metų, kai labai intensyviai vystosi smegenys) paskatina autistiškų smegenų formavimąsi vaikams, kurie turi genetinį polinkį.

Kokiu gyvenimo laikotarpiu dažniausiai yra nustatomas autizmas? Kaip tai atliekama?

Autizmas dažniausiai diagnozuojamas mažiems vaikams, dažniausiai iki 3 metų. Tuo metu dažniausiai tėvai, pedagogai ar sveikatos priežiūros specialistai pradeda pastebėti vaiko raidos sutrikimą, ypač kalbos ir socialinių gebėjimų.

Autizmo diagnostikos procesą galima suskirstyti į kelis etapus:

· Bendras vaiko raidos vertinimas, kurį Lietuvoje atlieka šeimos arba vaikų ligų gydytojas. Jeigu jo metu nustatomi raidos nukrypimai nuo normos, vaikas įprastai nukreipiamas į Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybą.

· Išsamus raidos vertinimas, kurį atlieka daugiadalykė specialistų komanda. Ją įprastai sudaro gydytojas, psichologas, logopedas, ergoterapeutas, pagal poreikį – kiti specialistai.

· Klinikinio stebėjimo metu vertinamas vaiko socialinis dėmesys, bendravimas žodžiais gestais, žvilgsniu, kita neverbaline komunikacija, atliekami specialūs testai, padedantys nustatyti autizmo diagnozę, įvertinti sutrikimo sunkumą.

Pagrindinė autizmo diagnostikos priemonė – įvairių sričių specialistų klinikinis vaiko stebėjimas, aptarimas specialistų komandoje, diskusijos, o testai – tik pagalbinė priemonė.

Kodėl svarbi ankstyva autizmo diagnostika?

Pradėjus taikyti specifines intervencijas intensyvaus smegenų formavimosi laikotarpiu, galime tikėtis pakeisti autistiškų smegenų formavimosi eigą ir tikėtis lengvesnio autizmo požymių pasireiškimo.

Antras svarbus ankstyvos diagnostikos aspektas – pagalba šeimai. Žinodami diagnozę tėvai lengviau supranta ir priima vaiko kitoniškumą, gali greičiau gauti reikiamos paramos ir išteklių. Tai apima ne tik terapijas vaikui, bet ir psichologinę pagalbą šeimai, tėvų mokymą, padedant jiems suprasti vaiko poreikius ir rasti jam tinkamiausius pagalbos būdus.

Trečia, ankstyva diagnostika leidžia gydytojams ir mokslininkams suprasti ASS. Ankstyva sutrikimo diagnostika ir intervencija suteikia vertingos informacijos apie tai, kas veikia ir kas neveikia, leidžiant tobulinti būsimas terapijas ir intervencijų metodus.

Kokios galimos priežastys ASS turinčių žmonių skaičiaus augimo?

Tai gali būti susiję su keletu veiksnių: turima daugiau žinių ir supratimo, pasikeitę diagnostiniai kriterijai, geresnės diagnostikos priemonės ir metodai, demografiniai ir aplinkos veiksniai, taip pat sumažėjusi ligos stigmą skatina žmones ieškoti ir nebijoti šios diagnozės.

Kokie mitai vis dar vyrauja apie ASS turinčius asmenis?

Nors visuomenės supratimas apie ASS pastaraisiais metais gerokai išaugo, vis dar egzistuoja daugybė mitų ir klaidingų įsitikinimų, kurie gali lemti neteisingą požiūrį autistiškus vaikus ir suaugusius, pavyzdžiui, kad autizmas yra išgydomas vaikystėje, autizmą sukelia vakcinos, visi autizmu sergantys asmenys turi savotiškų talentų ar yra savantai, autistiški žmonės yra emociškai šalti ir nesugeba mylėti.

Kaip keičiasi požiūris į ASS turinčius asmenis?

Pastaruoju metu į autizmą pradėta žiūrėti kaip į vieną iš neuroįvairovės variantų. Neuroįvairovė atspindi idėją, kad neurologiniai skirtumai, tokie kaip ASS, dėmesio ir veiklų sutrikimas, disleksija ir kiti, nėra ligos, o normalios žmogaus proto struktūros variacijos, kurios papildo bendrą žmonijos patirtį ir didina inovacijų galimybes. Pabrėžiama, kad visuomenė turėtų būti pritaikyta palaikyti visų žmonių, nepriklausomai nuo jų neurologinių ypatumų, dalyvavimą visuomenės gyvenime, vietoj to, kad bandytų „išgydyti“ ar „normalizuoti“ tuos, kurie nesutampa su dominuojančiais mąstymo ar elgesio modeliais.