Vietiniai tai jau vadina amžiaus byla ir taip apibūdina sekmadienio, balandžio 26-osios, įvykius vietos kapinėse Bijacovcėse. Visą kaimą, įskaitant policiją ir ugniagesius, ant kojų sukėlė miręs vyras, rašo pluska.sk.
Dukros teigė išgirdę beldimą ir balsus iš kapo
Jis ėmė „kalbėti“ iš amžinojo poilsio vietos su savo dukromis, kurios tą dieną atvyko aplankyti jo kapo. Iš po antkapio esą buvo girdėti beldimas ir net balsai – tarsi velionis kalbėtųsi su savo mylimais vaikais.
Šeima iškvietė pareigūnus, kurie netrukus atvyko į „įvykio vietą“. Palaidotas Fero esą toliau „reiškėsi“ ir netgi kreipėsi į policininkus. Šie viską, atsargumo dėlei, įsirašė kaip įrodymą.
Netrukus kapinės buvo pilnos žmonių. Šimtai gyventojų susirinko pažiūrėti į naujųjų laikų Lozorių, kuris esą prisikėlė iš numirusiųjų. O gal visgi ne?
Vyras buvo palaidotas vos prieš kelias dienas. Mirtis jį ištiko po to, kai po kojos amputacijos išsivystė sepsis. Operacija jam buvo atlikta per Velykas, vėliau jo būklė sparčiai blogėjo. Po mirties jis buvo palaidotas kape, kuriame turėjo ilsėtis amžinai. Tačiau tuomet įvyko netikėtas posūkis.
Velionis sekmadienį buvo ekshumuotas, jo kūnas išsiųstas skrodimui. Kai jį iškėlė iš kapo, kūnas buvo visiškai pamėlęs ir be jokių gyvybės ženklų.
Kriminalistas prabilo, kas galėjo nutikti iš tiesų
Ne vienam galvoje ėmė suktis siaubingas scenarijus – ar vyras galėjo būti palaidotas gyvas? Kriminalistas M. Snopko sako su tuo nesutinkantis, o realybė, jo nuomone, galėjo būti visai kitokia.
Jis pabrėžia, kad žmogaus smegenys gali apgaudinėti. „Tai, ko smegenys tikisi, tą jos labai mielai ir apdoroja, jei yra bent menkiausių užuominų“, – aiškina kriminalistas, teigdamas, kad žmonės, tikintys antgamtiniais reiškiniais, juos gali įžvelgti visur.
Jo nuomone, kapinėse galėjo nutikti du scenarijai – arba žmonės tai tiesiog susikūrė savo galvose, arba tai buvo atmosferinių sąlygų pasekmė.
„Gali būti ir toks atvejis, kad garsas buvo perduodamas per akustinius reiškinius“, – teigė jis.
Beldimo ir balsų garsai galėjo sklisti taip netikėtai, kad atrodė, jog jie sklinda iš kapo, nors iš tiesų galėjo kilti visai kitur. Tai akustinis apgaulės efektas, kai kietos medžiagos garsą perduoda geriau nei oras, o smegenys neteisingai nustato garso šaltinio kryptį ir sukuria bauginančią, bet fizikinę iliuziją.
„Anksčiau mirties nustatymas buvo sudėtingas. Todėl mirusieji būdavo paliekami keletui dienų, kad pradėtų skleisti kvapą. Kai jau pradeda keisti spalvą ir turi atitinkamą aromatą, aišku, kad esi miręs“, – istoriją aiškina M. Snopko.
XVIII–XIX amžių sandūroje buvo net paplitusi baimė, kad žmogus bus palaidojamas dar nė nemiręs. Daugelis taip bijojo būti palaidoti gyvi, kad tafofobija – baimė būti palaidotam gyvam – buvo gana dažna.
„Todėl buvo gaminami įvairūs karstų priedai – varpeliai, trimitai ir visa kita. Jei netyčia „nebūtumėte miręs“, kad galėtumėte pranešti aplinkiniams“, – tęsia kriminalistas.
Galiausiai M. Snopko teigia, kad velionio ekshumavimas buvo teisingas sprendimas. „Kriminalistiniu požiūriu, jei žmogus būtų pabudęs karste, kūnas būtų buvęs pažeistas ir būtų galima rasti pėdsakų“, – priduria jis.
Vis dėlto Slovakijos laidojimo ir kremavimo paslaugų asociacijos (SAPaKS) pirmininkas Ladislavas Strižas patvirtino, kad šiandien tikimybė palaidoti gyvą žmogų yra praktiškai neįmanoma.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
