Kuo ypatingas Čiobiškio miestelis, įsikūręs netoli Širvintų, prie Neries ir Musės santakos? Senovėje čia neva stovėjusi smuklė, į kurią užsukę keliauninkai sakydavo: „Čia biškį atsipūsim, arkliai pailsės ir trauksim tolyn...“ Versija banali, kaip ir atsainių turistų nuomonė, kad Čiobiškis – ne Kernavė, tad nėra ko sukti iš kelio... Čia apsirikta, o tiksliau – praleista proga pamatyti du unikalius gamtos ir technikos paminklus: Čiobiškio urvą ir keltą.
Turtinga praeitis
Čiobiškio pilkapynas rodo, kad žmonės šią vietą buvo pamėgę jau žiloje senovėje. Kaimelis iškilo po Žalgirio ir Pabaisko mūšių, mat čia Nerimi ir vieškeliais, jungiančiais Kauną ir Jonavą su Kernave ir Vilniumi, patogu buvo vykti pirkliams, Čiobiškyje laikiusiems sandėlius. Jau XVI a. miestelis turėjo Magdeburgo teises . Anot Roberto Gedvydo Skrinsko, maldininkų vadovo po Lietuvą autoriaus, jau XV–XVI a. čia stovėjo dvaras, kurį XVIII a. valdė bajorų Šveikauskų giminė, pastačiusi ir medinę bažnyčią. Tačiau ši netrukus sudegė. 1794 m. Čiobiškis buvo parduotas lenkų didikui Jonui Pilsudskiui (Lietuvos vyriausiojo tribunolo teisėjui, liūdnai pagarsėjusio Lietuvoje karvedžio Juzefo Pilsudskio giminaičiui) su sąlyga, kad šis pastatydins čia bažnyčią. J.Pilsudskis užsimojo pastatyti panašią į Vilniaus katedrą šventovę (spėjama, kad bažnyčią ir dvaro rūmus projektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius), bet didingi užmojai bestatant subliuško. Tačiau balta ori klasicistinė Šv. Jono Krikštytojo šventovė palieka įspūdį, kaip ir baltas Dariaus ir Girėno tiltas per Musę, pernelyg puikus tokio vardo ir dydžio upei. Anot vietinių, kadaise šie Dievo namai buvo garsūs šv. Baltramiejaus atlaidais, bet maldininkų dabar smarkiai sumažėję. O Pilsudskių dvarą sovietų valdžia, žinoma, nusavino ir įkurdino čia vaikų prieglaudą, vėliau – internatinę mokyklą, kuria tėvai anuomet gąsdindavo neklaužadas: „Kaipmat atiduosiu Čiobiškin!“
Žemyn upe antikvariniu keltu
Per Musę galite ir perbristi, o kaip į miestelį per Nerį patekti? Tilto per ją jau seniai, nuo 1934 m., nebėra... Atkreipkite dėmesį į kelio ženklą „Perkėla“ : čia veikia vienintelis Lietuvoje lyninis keltas! Mat neturi variklio: visą juodą darbą padaro upės srovė, reguliuojama kelto apačioje esančių „pelekų“, o nuplaukti pasroviui neleidžia prie kelto pritvirtintas skersai Nerį permestas lynas. 100 m keltas įveikia per 3–5 minutes, vienu kartu perkelia vieną du automobilius... Tikras malonumas žiūrėti, kaip lėtai, bet atkakliai ekologiška transporto priemonė skrodžia upės vandenis. Per šiltąjį sezoną, trunkantį nuo gegužės vidurio iki spalio pabaigos, keltas ten ir atgal sukaria apie 200 kilometrų.
Istorikė Inga Karaliūnienė yra nuodugniai ištyrusi kelto istoriją. Keltas veikia nuo 1935 m., iki jo čia buvo 1916 m. vokiečių statytas tiltas per Nerį. Jam apgriuvus, Lietuvos valdžia nusprendė, kad atnaujinti jo neapsimoka – 1934 m. tiltas buvo nugriautas. Žmones ir krovinius Nerimi pradėta plukdyti keltu. Vietinis dailidė Jurgis Dzeventauskas tapo pirmuoju keltininku. 1939 m. Dzeventauskai netoli kelto pasistatė namelį. Ir šiandien privatų keltą valdo bei prižiūri Dzeventauskų šeima, galinti didžiuotis garbinga, sena ir itin reta Lietuvoje profesija. Tai jau trečioji keltininkų karta: keltą valdė senelis, tėvas, o dabar jau ir anūkas, anksti perpratęs visas kėlimo per upę subtilybes.
Urvo paslaptys ir pavojai
Miško tankmėje slypintį Čiobiškio urvą, neturint vedlio ar tikslaus žemėlapio, surasti nėra lengva. Urvo anga, juoduojanti Rynos upeliuko išplautos griovos šlaite, apie 5 m aukštyje nuo upelio vandens lygio, atrodo išties kraupiai gražiai. Žvelgdamas į jį pamanai: argi čia ne įrodymas, kad Lietuvoje kadaise gyveno urviniai žmonės, medžioję mamutus?
Nuotykių ieškotojai pajunta nenugalimą trauką įžengti pro viliojančią olos kiaurymę, bet – stop! Nors čia nuolat landžioja smalsuoliai, specialistai įspėja, kad tai labai pavojingas užsiėmimas: šis unikalus gamtos paminklas gali tapti ir jūsų kapaviete!
Teks pasitenkinti detaliu šio gamtos paminklo aprašu. Urvo ilgis – beveik 10 m, jis turi dvi viduje susisiekiančias įlandas. Jų aukštis pradžioje siekia pusantro metro, į gilumą landos siaurėja ir ankštėja, sudarydamos gausias atšakas, tad žmogus giliau ir nepralįs... Kartoju: jokiu būdu neverta to daryti! Ir ne todėl, kad tamsoje galite išgirsti grėsmingą urzgimą, kokį prieš ketvertą metų išgirdo gamtininkas D. Liekis, tyrinėjęs urvo fauną (tuomet šiame originaliame bute žiemojo nesvetingas barsukas), o dėl to, kad netvirtas skliautas gali užgriūti.
Čiobiškio ola ir jo prieigos ne taip seniai buvo nuodugniai ištyrinėti geologų Jono Satkūno ir Almos Grigienės. Anot jų, urvą suformavo karbonatų „sucementuoti“ smiltainio klodai. Karbonatinio cemento kristalizacija galėjo įvykti prieš kelis tūkstančius metų gruntiniame upeliuko vandenyje pagausėjus hidrokarbonatų, kurių virtimą karbonatiniu cementu lėmė požeminio vandens slėgio pokyčiai šiam tekant laidaus, poringo smėlio sluoksniu. Urvo „statybas“ užbaigė tokie procesai kaip požeminio vandens lygio kritimas, biraus smėlio dalelių išplovimas iš po smiltainio ir šio sausėjimas. Geologai pastebėjo, kad visai netoli urvo teka šaltinis, formuojantis naują daubą bei griovos atšaką, taigi po žeme galbūt formuojasi ir naujos tuštumos, jei šaltinio trykšmės vietoje slūgso smiltainiai.
Vietos gyventojai vadina jį Rynos urvu pagal čia tekančio upeliuko vardą. Pasakojama, kad vietiniai jaunuoliai urve slėpdavosi nuo karo prievolės arba skirdavo drąsioms merginoms pasimatymus. O ar čia kadaise gyveno urviniai žmonės, belieka spėlioti...
