R. Antonovienė atvirauja, kad iš pradžių karantinas neatrodė toks baisus, tačiau praėjus kelioms savaitėms, atsirado psichologinis išsekimas ir pasidarė sunkiau.
„Dabar pristojusios ir treniruotės, nors yra online, bet prie jų man sudėtingiau šiek tiek prisijungti. Vaikams mažiukams į lauką irgi ribojama, viskas ribojama. Bet kažkaip gyvename, kaip ir visi“, – paklausta, kaip gyvena karantino sąlygomis, atsakė ji.
Moteris sako, kad šiek tiek sunkumų sukėlė ir vaikų mokymasis namuose, nes jai teko išmokti mokyti jaunėlį Aleksiuką.
„Buvo užstrigęs tik „Eduka“ dienynas, o šiaip didesnių problemų nebuvo. Tik pedagogai renkasi skirtingas, jiems patogias problemas, tai ir tas truputį, o šiaip mes viską susitvarkome.
Man sunkiai sekasi su mažuoju prisitaikyti, nes sudėtingiausia tikriausiai yra pradinukų mokymas. Mano vyresnieji vaikai patys susitvarko, o su Aleksiuku jau yra sunkiau. Su juo mokausi arba aš, arba kartais vyresnės dukros padeda. Bet man čia yra iššūkis. Reikia mokytis mokyti vaiką. Negalvojau, kad toks bus, bet yra“, – pasakoja ji ir priduria, kad sunku suprasti ar vaikams labiau patinka mokytis namuose, ar jie jau nori į mokyklą.
Labiausiai trūksta vyro šalia
„Labiausiai per karantiną man trūksta vyro. Šiandien būtų jo gimtadienis. Iš pradžių buvo lyg ir nieko, laikiausi, bet vėliau ta niša atsivėrė. Ir nėra to žmogaus šalia. Kai kažkas išeina iš gyvenimo, visada būna sudėtinga.
Be vyro jau praėjo Kalėdos, Naujieji metai, Valentino diena, Velykos, o dabar ir jo gimtadienis... Atrodo jau paleidau žmogų, bet vis tiek net ir paleidus reikia išgyventi. To niekada niekam nesakiau, bet vyro labai labai trūksta.
Vaikai kaip ir susigyveno su ta mintimi, kad nebėra tėčio, tačiau tikrai ne pilnai. Mažoji kartais sako, kad nori tėčio, vyresnieji irgi prisimena. Visiems mums jo labai trūksta“, – jautriai kalba ji.
R. Antonovienė sako, kad trūksta ne tik vyro šilumos, pagalbos, bet atrodo, kad širdyje atsiradusios tuštumos niekas nebeužpildys.
„Kai žmogaus nebėra, tu pradedi žiūrėti į jo gerąsias savybes. Jaučiu, kad man visko to trūksta. Ir vyro, ir tėčio, ir žmogaus. Labai trūksta. Bandau tą nišą kažkuo užpildyti, bet nepavyksta ir niekas kitas jos neužpildys: nei vaikai, nei draugai.
Jie negali atstoti būtent to žmogaus, jie negali būti tuo žmogumi. Karantinas labiau atvėrė šias žaizdas. Anksčiau aš galėjau išvažiuoti į sporto klubą, užsimiršdavau, pervargdavau ir išeidavo iš galvos“, – atvirauja moteris.
Piktos kalbos nestebina
Prieš keletą mėnesių buvo pasklidusios kalbos, kad pas našle tapusią moterį vyksta pasilinksminimai. R. Antonovienė sako, kad tokios kalbos jos nė kiek nenustebino ir tikina, kad muzika jos namuose skamba tik todėl, jog tai tampa savotiška terapija.
„Yra piktų kaimynų, kurie nebijo to priminti, atverti dvasinių žaizdų. Yra tokia kaimynė, ale draugė, kaip aš sakau.
Pas mane tikrai jokių balių nevyksta. Mano vaikai nėra matę jokių išgertuvių, tai yra visiškas melas. Alkoholio aš nevartoju. Gal per metus kartą ar du šiek tiek išgerdavau per didžiąsias šventes, bet dabar ir to nėra. Gyvenu ramiai. Stengiuosi ir Dievo pagalbos prašyti, skaitau Bibliją.
Visada atsiras tų piktų tetų ir dėdžių, kurie nueis į kaimo lygį ir neturėdami, ką veikti kreipsis į žiniasklaidą ir kalbės visokias nesąmones. Yra žmonės, kurie mane lankė, pavyzdžiui, socialinė pedagogė, kuri man teikė ir psichologinę pagalbą. Jeigu ji tai būtų mačius, būtų pranešusi ir vaikų teisių tarnybai. Pas mus tikrai jokių balių nėra. Tik kartais aš garsiai pasileidžiu muziką ir kai niekas negirdi dainuoju. Man tai yra iš dalies terapija.
Pas mus nėra balių. Kartais žmonės kalba patys nežinodami ką. Atleisk jiems Dieve, nes jie nežino, ką daro. Aš pati jau seniai žinojau, kad bus visokių nesąmonių“, – pasipiktinimo neslepia ji.
Viską sutvarkys laikas
Moteris apgailestauja, kad šiuo metu negali nueiti į bažnyčią ir per išpažintį pasikalbėti su kunigu.
„Tikrai trūksta pokalbio su dvasišku žmogumi. Žinoma, turiu draugą, su kuriuo mus sieja stiprus dvasinis ryšys, bet jis nėra nei kunigas, nei mano vyras, gink Dieve. Ir niekas niekada neatstos to žmogaus.
Turiu labai gerą socialinę darbuotoją Rūtą Kaušienę, kuri man yra kaip psichologė. Ji paguodžia mane. Sakyčiau, kad socialiniai darbuotojai atlieka tikrai didžiulį darbą ir yra verti daug didesnio atlyginimo dėl to, ką daro dėl mūsų“, – sako ji.
R. Antonovienė sako, kad šiuo metu sportuoja mažiau, bet stengiasi išeiti pasivaikščioti ir atlikti pratimus, kad nesugrįžtų prarastas svoris, o neseniai namuose pradėjo ir remontą, kuris padeda šiek tiek užsimiršti ir stengtis gyventi toliau.
„Žinoma, griežtai laikausi mitybos. Tai ne dieta, o tiesiog sveika mityba. Sportuoju tiek, kad nepriaugčiau svorio, nesuminkštėčiau.
Remontai irgi pradėti tam, kad būtų kaip užsimiršti ir galėčiau toliau gyventi dėl šeimos, kad seną aplinką pakeistume. Aišku, tai yra ir finansai, bet viskas yra gerai. Pamažu viskas sutvarkoma. Aš iškart irgi netapau plona, reikėjo daug daug darbo. Taip ir čia po truputį viskas susitvarkys. Bet iš tikrųjų viskas yra gerai“, – šypteli ji.
