30-metį pažymintis laikraštis „Akiratis“ – langas į kurčiųjų pasaulį

Skaityk lengvai

Sukako 30 metų, kai 1989 m. tuometinis Lietuvos kurčiųjų draugijos pirmininkas Algirdas Jakaitis pirmąkart pasilabino su kurčiųjų laikraščio „Akiratis“ auditorija: „Sveikas, mielas skaitytojau!“

„Akiračio“ numerių rinkinys: žinomi vardai, sėkmės istorijos. (Panevėžio kurčiųjų mokyklos archyvo nuotr.)
8

„Per tuos metus keitėsi laikraščio forma, puslapių skaičius, tiražas <...>, nepakitęs liko tik prasmingas ir gražus pavadinimas – „Akiratis“, – tokį laikraščio evoliucijos įvertinimą istorijai palieka kurčiųjų bendruomenės metraštininkai knygoje „Gestų kalbos metamorfozės Lietuvos kurčiųjų draugijos istorijoje“. Skaitytojas tikriausiai atkreips dėmesį į užuominą apie leidiniui tekusius išbandymus, bet neabejotinai įvertins ir „Akiračio“ gyvybingumą bei pastangas tobulėti.

Tam tikra užprogramuota opozicija su savo skaitytoju dėl informacijos pateikimo valstybine (ne gimtąja!) kalba lėmė daugybę iššūkių. Vis dėlto akivaizdu, kad laikraštis su jais susidorojo. Ir, nepaisant kurtiesiems atsivėrusių informacijos prieinamumo galimybių gestų kalba, šiandien išlieka populiarus.

Jaunosios kartos atstovė Rasa Buikauskaitė-Kurzenkovė, ketvirti metai talkinanti „Akiračiui“, apie jį sako: „Kadangi gimiau 1992 metais kurčiųjų šeimoje, glaudų ryšį su „Akiračiu“ turiu visą gyvenimą. Nuo pat mažų dienų kas mėnesį svetainėje ant stalo matydavau naują mėnraščio numerį, o kai įgudau skaityti, „Akiratis“ tapo mano langu į kurčiųjų pasaulį ir kultūrą. Puikiai atsimenu tą malonų viduje suspurdantį džiugesį kiekvieną kartą, kai tėveliai parnešdavo naują numerį.“

REKLAMA

(8 nuotr.)
FOTOGALERIJA. 30-metį pažymintis laikraštis „Akiratis“ – langas į kurčiųjų pasaulį

Skaito ir maži, ir dideli

Sukakties proga į redakciją kreipėsi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė. Ji informavo apie mokykloje paskelbtą iniciatyvą laikraštį pasitelkti mokinių žinioms turtinti. Laiške rašoma: „Nuoširdžiai dėkoju už puikų pirmąjį (2019 metų, – aut. past.) „Akiračio“ numerį. Kiekvienas leidinys šiemet bus sutinkamas įdomiai, netradiciškai, aptariant praėjusį numerį. Jau dabar mokiniai žino, kad „Akiratį“ reikia perskaityti nuo pradžios iki galo, nes aptarime bus pateikta įvairių klausimų.“ Kreipimesi – ir komplimentas už tai, kad šis leidinys ruošiamas su didžiule didžiule meile...

„Nuo pat pradžių, kai 2002 m. užėmiau redaktorės pareigas, su Panevėžio mokykla susiklostė išskirtiniai santykiai. Tai mūsų ambasada Panevėžio krašte. Štai ir šiemet ugdymo įstaiga prenumeruoja 67 laikraščio numerius, nors pačioje mokykloje mokinių net šiek tiek mažiau, – pasakoja redaktorė Genė Karklienė. – Mokiniai ir mokytojai ne tik patys skaito „Akiratį“, jie kurčiųjų žiniasklaidos priemonę populiarina visame mieste.“ Šioje ugdymo įstaigoje dirba ir vienintelis šalyje kurčiasis bibliotekininkas Vilius Glušokas. Jis yra ne tik didelis „Akiračio“ gerbėjas, bet ir pasaulio kurčiųjų spaudos kolekcininkas.

„Akiratis“ – ne vien informavimo priemonė ir UAB „Vikada“ kolektyvui, kuriame – kone pusė kurčiųjų. Redakcijai atsiųstame kolektyviniame sveikinime darbuotojai rašė: „Mūsų bendrovė išgyveno ne vieną ekonominę krizę. Jautėme ir matėme, kad nelengvas, nelygus, duobėtas buvo ir mūsų pamėgto laikraščio „Akiratis“ nueitas kelias. Džiaugiamės, kad per šiuos metus leidinys atlaikė įvarius sunkumus, kad jį pamilo skaitytojai. Jis lyg geriausias draugas lanko mus, sukviečia į būrį tokio paties likimo žmones, atlieka didelį švietėjišką, informacinį darbą.“

Prie ištakų ir apie pirmąją gilesnę duobę

Sovietinė sistema laikėsi strategijos nuo visuomenės akių slėpti kurčiuosius. Ir vis dėlto nematomi ir negirdimi žmonės – kurtieji šviesuoliai – XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo tokie atkaklūs, kad išsireikalavo žiniasklaidos priemonės. Likus metams iki nepriklausomybės atgavimo „Akiračiui“ pagaliau buvo uždegta žalia šviesa.

Pagal tuo laiku galiojančią tvarką redaktorių Alfredą Šimkų paskyrė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas. Iš pradžių čia dirbo trys žurnalistai: Nijolė Petrošienė, Nijolė Krasniauskienė ir Gotfredas Šimkus. Komanda kas mėnesį parengdavo du „Akiračio“ numerius. Visgi vėliau apsispręsta, kad turiningesni susitikimai su skaitytojais bus kartą per mėnesį. Iš startinio žurnalistų trejeto ilgiausiai, 27-erius metus, išdirbo ir iki šiol bendradarbiauja korespondentė N. Krasniauskienė.

Mirus pirmajam redaktoriui jį pakeitė Gotfredas Šimkus. Netrukus valdžia prabilo, kad laikraščio leidybą reikia stabdyti. Vienas iš argumentų – mažas tiražas. Kurtieji jį atrėmė: esą jie šeimas linkę kurti tarpusavyje, dažniausiai mokosi kurčiųjų mokyklose, neretai darbinasi grupėmis, kultūrą ir tradicijas puoselėja kartu. Tad, pasak jų pačių, dėti lygybės ženklą tarp tiražo ir skaitytojų skaičiaus neteisinga.

Ir patys kurtieji tuo metu turėjo priekaištų redakcijai dėl nuolat vėluojančio laikraščio, dėl jo prastos vaizdo ir turinio kokybės. Vis dėlto kai reikalai pakrypo leidinio uždarymo link, bendruomenė vieningai pasipriešino.

Nauja pradžia

2002 m. redaktore paskirta Genė Karklienė pamažu, bet iš esmės pakeitė laikraščio veidą ir praplėtė jo funkcijas. „Akiratis“ įgavo patrauklią išvaizdą, labiau primenančią žurnalą nei laikraštį. Jame atsirado skyrelis „Trumpai apie mus“. Kurtiesiems, nemėgstantiems ilgų straipsnių, čia patogu rasti glaustą informaciją. Nuolat rengiami fotoreportažai, dedamos nuotraukų galerijos džiugina jautrią vaizdui kurčiųjų akį. Čia tęsiama pažintis su iškiliomis kurčiųjų bendruomenės asmenybėmis, viešinamos sėkmės istorijos.

Ilgą laiką „išorinė“ žiniasklaida kurtiesiems skyrė palyginti nedaug dėmesio, todėl skyrelio „Apie mus rašo“ atsiradimas taip pat sutiktas palankiai. Pagal „Akiračio“ nuorodas spaudos straipsniai apie kurčiuosius būdavo surandami ir pačių kurčiųjų dedami į skelbimų lentas susipažinti plačiau.

Leidinys stengiasi būti ne vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išlaikytinis. Nuo 2016 metų redakcija dalyvauja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skelbiamuose konkursuose ir kasmet užsitikrina projektinį finansavimą. Taip sukuriama galimybė parengti didesnės apimties ir, svarbiausia, spalvotą leidinį. Be to, fondas „Akiratį“ užsako Lietuvos savivaldybių didžiosioms bibliotekoms. Paradoksalu, laikraščio išvaizda ir turinys gerėja, leidinys prisiima vis naujų funkcijų, tačiau jo biudžetas traukiasi arba neauga. Iš pradžių redakcijoje dirbo keturi kūrybiniai darbuotojai, vėliau teliko du, paskui pusantro. Galų gale šiandien pagal darbo sutartį lėšų pakanka įdarbinti tik vieną darbuotoją – redaktorių.

2005 m. pradėjo veikti Lietuvos kurčiųjų draugijos interneto svetainė www.lkd.lt. Iš pradžių ji buvo tarsi internetinė, tik didesnės apimties „Akiračio“ versija. Maždaug po dešimtmečio interneto svetainė nuo „Akiračio“ atsiskyrė, dabar joje beveik visa informacija skelbiama gestų kalba, tarpusavyje žiniasklaidos priemonių turinys jau nederinamas.

Mėnraštis šiandien ir rytoj

Šios „skyrybos“ dar kartą patikrino laikraščio reikalingumą. Kol kas „Akiratis“ atsilaikė. Bene geriausiai jo privalumus naujomis aplinkybėmis atskleidė Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ įžvalgos. Tėveliai teigia, kad čia visada galima rasti aktualios informacijos, sužinoti apie kurčiųjų gyvenimą Lietuvoje ir svetur, susipažinti su šviežiausiais kurčiųjų mokslo, darbo, meno ir sporto laimėjimais. „Pagavai“ imponuoja, kad čia skelbiama daug informacijos kurčiųjų ugdymo klausimais ir galima atvirai dalytis savo patirtimi ir nuomonėmis.

Kadangi laikraštį galima prenumeruoti ne tik „Lietuvos pašto“ skyriuose, bet taupant lėšas užsisakyti pristatymą į Vilniaus ir Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrus, leidinys atlieka ir bendruomenės telkimo funkciją. PDF formatu jį galima rasti ir internete. „Laikui bėgant keičiasi ne tik naujienų turinys, bet ir formatas – viskas keliasi į elektroninę erdvę. Vis dėlto popierinis variantas man visuomet išliks vertingesnis, nes jame galima ilgiau išsaugoti informaciją. Man šis leidinys yra kaip metraštis – kuo senesnis numeris, tuo vertingesnis“, – teigia kurčiųjų bendruomenės atstovė ir ištikima skaitytoja Ramunė Buikauskienė.

„Akiratis“ iki šiol yra giminingas organizacijas vienijanti grandis. Jo dėmesio centre – visos kurčiųjų įstaigos, įmonės ir visuomeninės organizacijos, gestų kalbos vertėjų centrai ir asociacija, bendrija „Pagava“ ir jos rajoniniai skyriai, Vilniaus kolegija, kur ruošiami gestų kalbos vertėjai, ir kt.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų