Pokalbio metu profesorius pasakojo, kad dėstyti pradėjo dar praėjusiame šimtmetyje – 1965 metais. Per šį laiką jis į akademinį pasaulį išleido daugiau nei šimtą profesorių, tačiau pats šiuos skaičius mini be jokio pasididžiavimo.
Nors į A. Mickūno paskaitas studentai veržiasi vieni per kitus, jis tikina, kad tai visai ne dėl jo paties. Pasak profesoriaus, jaunus žmones į auditorijas atveda ne pavardė ar vardas, o noras suprasti pasaulį.
„Manau, kad aš visai neįdomus žmogus, tačiau pasaulis – labai įdomus“, – su šypsena sakė pašnekovas.
Darbas, kuris niekada neatsibosta
Nors ne vienam A. Mickūno bendraamžiui darbas seniai būtų tapęs našta, pats profesorius atviras – jis savo veiklą myli. Pašnekovas prisiminė seną posakį, esą jei meilė sutampa su karjera, žmogus per gyvenimą taip ir nedirba. Pasak jo, būtent taip nutiko ir jam.
„Man tikrai taip yra – man niekada nenusibosta kalbėtis su žmonėmis. Štai jau kelerius metus dėstau psichiatrams Niujorke.
Jie labai domisi sąmone, kaip suvokti save ir pasaulį, o kai kurie iš jų domisi ir Rytų mąstymu, Indija, kas yra dar viena mano meilė. Bendrai paėmus, man viskas įdomu“, – sakė profesorius.
Paklaustas, iš kur, sulaukęs tokio garbingo amžiaus, semiasi tiek energijos, A. Mickūnas prisipažino turintis savitą požiūrį į jėgas ir gyvybingumą.
Pasak jo, gyvenime dažnai susiduriama su paradoksu: tas, kuris daug dirba, visada randa laiko dar vienam darbui ar pagalbai kitam, o tas, kuris nieko neveikia, nuolat skundžiasi neturintis laiko.
„Man atrodo, kad energija ir gyvybiškumas nėra kažkoks ribotas kiekis. Mokslininkai sako: štai ši dėžė turėjo energijos – išeikvojo ją ir nebegali dirbti. Aš manau, kad yra priešingai – kuo daugiau veiki, tuo daugiau gali.
Reikia gyventi taip, kad kiekvieną kartą ką nors darydamas jaustum, jog tai darai pirmą kartą – turi būti taip įdomu, kad negalėtum nuo to atsitraukti.
Kai aš rašau, rašau kasdien. Pats raštas tarsi klausia: ką toliau nori apie mane rašyti? Taip man įdomu“, – su šypsena pasakojo profesorius.
Jaučiasi reikalingas studentams
Paklaustas, kokią naudą tiek sau, tiek studentams mato dėstydamas garbiame amžiuje, profesorius tik šyptelėjo: jei yra paklausa, vadinasi, turi būti ir pasiūla.
Jis neslėpė, kad kartais norėtų ilgiau pamiegoti ar leisti sau daugiau pailsėti, tačiau kasdienybėje jo laukia paskaitos, susitikimai ir įvairūs užsiėmimai.
„Kiek uždavinių, kiek paklausos… Mano nauda turbūt ta, kad man neleidžia numirti. Sako: bus konferencija, bus jaunimas, reikia apie tą ir tą pašnekėti. Na, jeigu reikia – tai reikia.
Norėčiau pamiegoti, bet neturiu laiko – laukia žmonės, reikia išpildyti jų norus. Kartais sakau, kad jau užteko gyvenime, pakankamai žalos padariau, bet man neleidžia išeiti“, – juokavo profesorius.
Kalbėdamas apie studentus, A. Mickūnas palietė ir kartų skirtumų temą. Pasak jo, nepaisant visų skirtumų, jaunus žmones visais laikais vienija tas pats dalykas – noras domėtis.
Svarbiausia, anot profesoriaus, šio noro neužgesinti, padėti jiems atverti pasaulį ir parodyti, kiek jame daug įdomių dalykų.
„Mano gimtinė yra Pasvalys. Ten yra labai gera biblioteka – jie turi mano archyvą, įkūrė mano vardu Filosofijos studijų centrą. Jaunimas, gimnazistai ten labai aktyviai dalyvauja. Mes jau turime penktą konferenciją, kurioje jie viešai diskutuoja, rašo straipsnius, paraiškas.
Neseniai išleidome knygelę, kurioje sudėti visų penkių konferencijų tekstai su įvadais apie skirtingas temas – laimę, laisvę ir kitas. Jaunimas labai džiaugiasi, nes ir patys išeina į viešumą, o mes, suaugusieji, domimės, ką jie turi pasakyti. Jie labai įdomiai pasireiškia.
Aš pats esu mokytojas, bet pats visada mokausi, nes nežinau visko. Dėstydamas galiu sužinoti, kas rūpi jaunimui. Kiekviena karta turi savo norus, savo bėdas, nors kai kurios jų – visiems bendros“, – svarstė profesorius.
Kiekvieną dieną keliasi 5 valandą ryto
Paklaustas, kaip atrodo jo įprasta diena, profesorius pasakojo: kasdien eina miegoti vidurnaktį, o keliasi vos saulei pradėjus tekėti – 5 valandą ryto.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neįprasta, kad žmogus, neturintis privalomų darbų, keliasi taip anksti, tačiau A. Mickūnas paaiškino – su savimi reikia būti griežtam.
„Jeigu vieną dieną patingėsiu, kitą dieną dar labiau tingėsiu, o galiausiai visai pasidarysiu tinginys. Tad reikia labai griežtai su savimi elgtis, – šyptelėjo profesorius. – Turiu tiek projektų, tiek įsipareigojimų ir visus juos stengiuosi įvykdyti. Visuomet priimu pakvietimus – rašyti straipsnį, dalyvauti konferencijoje, parengti monografiją.“
Jis pridėjo, kad jeigu tik kažkam prisižada kažką padaryti – visuomet laikosi duoto žodžio. Štai rudenį profesorius dalyvavo savo jau Anapilin iškeliavusio Amerikos lietuvio Alphonso Lingio paminėjime, kuriame tarė kelis žodžius prieš susirinkusiuosius, nes jiedu draugais buvo 50 metų.
Renginys buvo sėkmingas, tad vėliau A. Mickūnas sulaukė prašymo – reikėtų parašyti judviejų draugystės monografiją. Laiko tam buvo skirta nedaug – vos šešios savaitės.
„Aš dieną ir naktį rašiau, o per šešias savaites jau turėjau monografiją, kurioje buvo apie 200 puslapių.
Matote, kai yra žmogaus teisingumas ir garbingumas, tai nereikia tam jokių sutarčių. Jeigu žmogus su žmogumi sutarė, davė žodį, tai reiškia garbę jo laikytis. Mano savasties stovis priklauso nuo to. Aš gerbiu kitus iki paskutinio“, – apie vieną svarbiausių gyvenimo principų pasakojo jis.
Ilgaamžiškumo paslaptis
Pokalbio pabaigoje pasiteiravus energingojo dėstytojo, iš kur jis turi tiek polėkio naujoms veikloms, A. Mickūnas paaiškino – kiekviena diena parodo, kad pasaulis yra kupinas paslapčių, o visas jas profesoriui A. Mickūnui norisi įminti.
„Filosofija gimė iš vieno principo – mes klystame, dėl to turime toliau mokytis. Per kitus mes išmokstame ir suvokiame savo ribotumą.
Jeigu būčiau vienas, tai būčiau neribotas, galėčiau sakyti, kad viskas, ką teigiu, yra teisinga. Visgi, kiti žmonės jau gali pataisyti, kad štai, dėde Algi, suklydai. Aš dėkingas, kai mane pataiso“, – dėstė jis.
A. Mickūnas atvirai pasakojo, kad kiekvienas naujas dalykas, kurį jis sužino, kiekviena teorija ar tiesa jį priverčia pasidžiaugti ne tik dėl to, kad pačiam pavyko išsiaiškinti šį tą įdomaus, tačiau taip pat pasidalinti su kitais.
„Dogmatiški žmonės save skaito neklystančiais, mano, kad jų tekstas išaiškina viską, tada nereikia mokytis, diskutuoti, tu jau turi visus atsakymus.
O aš neturiu atsakymų, man pasaulis džiaugsmingas, bet labai sudėtingas ir kviečia toliau diskutuoti, suprasti, ieškoti, tyrinėti“, – paaiškino ir užbaigė pokalbį jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
Sveikatos ir daugiau nei 100!
