Psichologai teigia, kad tokioje aplinkoje augę žmonės dažnai jaučiasi nesaugūs, per daug savikritiški, turi stiprų poreikį įtikti kitiems arba – priešingai – patys linkę į toksišką elgesį.
Pasak ekspertų, narcisistinis asmenybės sutrikimas – tai psichikos sveikatos problema, kai žmogus laiko save ypatingu, nuolat siekia kitų dėmesio ir pagyrų, bet stokoja supratimo ir užuojautos kitiems, rašoma dailymail.co.uk.
Profesoriai Wendy Behary ir Craigas Malkinas teigia, kad vaikystė su tokiais tėvais palieka gilius psichologinius pėdsakus, kurie gali persekioti žmogų visą gyvenimą.
Jie išskyrė šešis pagrindinius požymius, padedančius suprasti, ar jūs augote su tėvu ar motina „narcizu“. Taip pat ekspertai paaiškina, kaip nutraukti destruktyvų elgesio ciklą ir išsilaisvinti iš praeities įtakos.
Nesugebėjimas pasakyti „ne“
Pirmasis signalas – sunkumas atsisakyti ar išreikšti savo ribas.
„Jie negali pasakyti: „Aš esu svarbus, turiu poreikių“, – sako profesorė W. Behary.
Toks žmogus nuo mažens buvo mokomas, kad jo jausmai – ne tokie svarbūs kaip kitų. Tai dažnai veda prie nuolatinio poreikio įtikti kitiems, savęs ignoravimo, net depresijos ar perdegimo.
Jūs jaučiatės kalti dėl savo jausmų ir poreikių
Dr. C. Malkinas aiškina, kad tokie žmonės vaikystėje buvo priversti manyti, jog jausti ar reikšti emocijas – „ligota, pamišusi ar savanaudiška“ elgsena.
„Dėl to jie tapo visiškai atstumti“, – sako jis.
Toks auklėjimas dažnai lemia emocinį uždarumą, sunkumus užmegzti artimus santykius ar net suprasti savo jausmus.
Turite tų pačių toksiškų savybių
Narcisistinių tėvų vaikai neretai patys perima jų elgesio modelius.
„Šie toksiški bruožai, įskaitant situacijų manipuliavimą, provokaciją ir kaltės jausmo kėlimą, dažnai yra išmoktas elgesys“, – sako dr. C. Malkinas.
Kai kurie vaikai pasirenka „prisijungti prie jų“, nes nemato kito būdo apsaugoti save. Ypač tie, kurie nuo mažens buvo ekstravertiški ar stiprios valios, dažnai patys tampa narcisistinio elgesio atstovais.
Per didelis konkurencinis polinkis ir brolių-sesių santykių įtampa
Psichologai pastebi, kad tokie vaikai linkę konkuruoti su broliais ir seserimis dėl tėvų dėmesio ir pripažinimo.
„Labai narcisistiški žmonės mėgsta kelti žmones ant pjedestalo – beveik tiek pat, kiek jiems patinka juos numesti“, – sako dr. C. Malkinas.
Tai dažnai sugriauna brolių ir seserų santykius, sukelia pavydą, atstumtumo jausmą ir net visą gyvenimą trunkančius nesutarimus.
Vaikystėje buvote taikdarys, „gaisrų gesintojas“
Pasak profesorės W. Behary, tokie vaikai dažnai tampa „ramybės saugotojais“, jaučiasi atsakingi už emocinę šeimos būseną.
„Vaikas jaučia, kad turi susidoroti su įtampa namuose. Kad tai padarytų, jis iš tikrųjų turi atsisakyti daugelio savo įgimtų vaikystės poreikių“, – aiškina ji.
Dėl šios nuolatinės įtampos vėlesniame gyvenime jie linkę pervargti, perimti atsakomybę už kitų jausmus ir nesupranta, kad patys turi teisę būti pažeidžiami ar tiesiog – žmonės.
Tėvų troškimų atspindėjimas vietoj savojo identiteto
„Narcisistinių tėvų vaikas išmoksta, kad svarbu tik tai, ką jis gali sukurti pasaulyje“, – sako dr. C. Malkinas.
Tai reiškia, kad šie vaikai buvo vertinami ne dėl to, kas jie yra, o dėl to, ką pasiekia. Dažnai jie būna stumiami siekti karjeros ar tikslų, kuriuos iš tikrųjų norėjo įgyvendinti jų tėvai.
„Visada jaučiau, kad esu labiau linkęs atspindėti savo tėvų poreikius ir norus, o ne būti savimi“, – savo pacientus cituoja profesorė W. Behary.
Ką daryti, kad nenukopijuotumėte jų elgesio?
Nors narcisistinių tėvų įtaka gali atrodyti giluminė ir neišvengiama, psichologai tikina – šį ciklą įmanoma nutraukti.
„Narcizų“ vaikai, kurie save pravardžiuoja ir svaidosi įžeidimais, nėra beviltiški, tačiau jiems reikia pasiraitoti rankoves ir sunkiai dirbti emociškai“, – sako dr. C. Malkinas.
Pirmasis žingsnis – pripažinti, ko trūko jūsų vaikystėje, ko negavote iš savo tėvų. Tada – mokytis priimti tuos poreikius, o ne jų gėdytis.
„[Narcisistinių tėvų vaikai] turi išmokti jaustis patogiai jausdami ir reikšdami pažeidžiamus jausmus, tokius kaip liūdesys, vienatvė, baimė ir per didelis prisirišimas prie tų, kuriuos myli“, – sako psichologas.
Kai kuriais atvejais, ypač jei tėvai nesikeičia, patariama apsvarstyti galimybę apriboti ar net nutraukti bendravimą, kad galėtumėte augti sveikoje aplinkoje – be nuolatinio spaudimo, kaltės ar emocinio šantažo.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
