„Traukinys į Jaipur buvo „lengviausiu“. Eilinis pokalbis apie aktualijas kelionės metu. Šį kartą įspūdžiais dalinamės su žmogumi iš Niujorko, prieš tai tokią pačią kalbą jau sakėme danams, vokiečiams ir britams, galima ir mintinai išmokti“, – apie dienas praleistas Indijoje pasakoja Žilvinas. Jūsų dėmesiui antroji pasakojimo dalis, rašo kelionių tinklalapis Makalius.lt.
Jaipure vėl susirandame draugų. Savaitės pamokos nepadeda. Gauname dovanų, už kurias vėl reikia susimokėti, bei išvyką į mokyklėlę, kur padarėme gerą darbą – praleidome šiek tiek laiko su vaikais. Deja, viskas baigėsi solidžia kalba apie moralines normas, paramą ir panašiai, be to dar už jų draugo atvežimą susimokame minimum dvigubą kainą. Bet šito ir reikėjo, pagaliau perlipam per save ir visi kiti Indų bandymai iškarto susilaukia atsakymo „ne“.
Jaipure turėjom pakankamai laiko išmėginti kažką naujo, tad nusprendėme pataupyti ir… tranzuoti Indijoje. O sekėsi lengviau negu tikėjomės, žmonės stoja, tad visus savo norimus aplankyti objektus tą dieną pasiekėme džipu, autobusiuku, trauktoriumi. Kitą dieną pasinaudojome ir viešuoju transportu.
Įspūdingiausia vieta Jaipure, ko gero, buvo Amber fortas. Ir jis gražus ir gamta, kurios jau buvome pasiilgę. Su drambliais iš arti susitikom. Čia paragaujam Indiško alaus, nuo kurio organizmas jau atpratęs ir galvelė greitai pajaučia jo poveikį.
Dar vienas naktinis traukinys, apsikabinus kuprinę didesnę nei mergina „Asian standart“ dydžio gulte, neprailgsta. Pasiektas Udaipur. Žmonės čia draugiškesni, čia jų mažiau ir jie turi velniškai gražią gamtą. Pirmą dieną aplekiame visas apylinkes, o antrą jau imame ir motociklą, nes matome kalnus ir jie labai traukia. Darius važiavęs prieš penkis mietus, aš – niekada. Bet mum reikia motociklo, ne motorolerio, juk būtų per paprasta.
Gaunam, užsipilam kuro ir pirmyn. Visą dieną važinėjame po kalnus, randame ežerą, norisi išsimaudyti, bet dėl sveikatos pataupome šitą norą iki Goa. Važinėju ir aš, nemaniau, kad taip paprasta, dvi minutės instruktažo ir tiesiai į indiško eismo gatves. Kurios čia tiesa smarkiai skiriasi nuo to vaizdo prie kurio jau įpratome. Udaipur – miestas į kurį tikrai norėtųsi grįžti, gaila turėjome jam tik parą, nes kai žvelgi nuo kalno į miesto ir ežero panoramą, o už jų fone kalnai, norisi pasilikti čia ilgiau.
Ilgasis 16 valandų traukinys į Mumbajų, pačių indų vis dar vadinamu Bombėjumi, vėl lekia greitai. Nakvynės paieškos, pavykusios derybos dėl viešbučio ir mes jau 16 milijonų gyventojų turinčiame mieste. Vietoj troleibusų čia važinėja traukiniai, miesto galo nesimato nei į vieną pusę, o mes turime parą. Bet ilgiau čia ir nesinori pasilikti, nors miestas Europietiškas ir niekas pagaliau į tave nebekreipia dėmesio.
Aplankome „Dobighat“ – didžiausią skalbyklą pasaulyje po atviru dangumi, didžiausią lušnyną Azijoje (nors po 2 savaičių Indijoje jis tiesiog atrodo neatskiriamas nuo Indijos) ir prieš išvykdami į Viktorijos traukinių stotį. Jau vien ji yra turistinis objektas su visais 3 milijonais kasdien ja pasinaudojančių keleivių, kaip ir Indijos traukiniai, kasdien pervežantys 20 milijonų gyventojų. Netikėtai susitinkame su lietuvaite Ada (būtų įdomu paskaityti įspūdžius, atsiliepk!), trumpas pabendravimas apie gyvenimą ir kelionę. Kaip ir su Udaipure sutikta lietuvių porele. Beje, jie visi vis dar Indijoje, jų kelionės trunka po 4 mėnesius. Laikykitės!
Miegas dešimtviečiame kambaryje ir neįprasta 17 laipsnių temperatūra gerai nuteikia prieš paskutinę kelionę traukiniu.
Darbas padarytas. Goa ir poilsis. Baltas smėlis ir jūra su netikroviškai šiltu + 27 laipsnių vandenių. Vienintelis trūkumas – neįmanoma atsigaivinti. Čia mūsų planai jau kuklūs – visom kelionėm naudojame savo kojas ir tiesiog ilsimės, tam skirtos 5 dienos. Alkoholis čia beprotiškai pigus, bet tik vieną vakarą sau leidžiame atsigerti alaus, tiesiog ne to čia atvažiavome. Vieną dieną skiriame kelionei po apylinkes. Deja, motociklo jau nebegauname, bet motoroleriu per dieną nuvažiavę 170 kilometrų aplankome dvi gražiąsias vietas visoje kelionėje – Dudhsagar krioklys, antras pagal dydį Indijoje (603 m), kuris ir Lušnynu milijonieriuje nusifilmavo, traukinukui riedant pro šalį. Vandens buvo mažokai, bet reginys paperkantis, o dar džiunglių takeliai, upeliai pakeliui iki jo ir maudynės tiesiai po kriokliu gaiviame vandenyje padaro visą tai įspūdingiausiomis maudynėmis gyvenime. Tą pačią dieną atsiduriame ir filmo vertame paplūdimyje su žaliais šlaitais aplinkui ir akmenimis vandenyje bei cocohut namukais pakrantėje. Tobula! Dar pridedi slėnius ir džiungles ir turi puikias atostogas.
Šitą žodį Goa naudojome dažnai. Goa smarkiai skiriasi nuo visos Indijos, pailsėti ten smagu, aišku norint pamatyti Indiją, vien pabūti Goa niekada neužteks.
Goa pabaigtuvėms – mums labai pasisekė. Ilgai ieškojome žuvies, nes tiesiog norėjome atsipūsti ir ant laužo jos išsikepti, bet viskas pavyko dar geriau, kai po tarptautinių paplūdimio tinklinio varžybų Indija-Lietuva-Rusija-Vokietija grįždami sutikome žvejus. Griebėm 4 ryklius (na, jeigu sąžiningai, tai rykliukus) ir sumokėję 10 litų už visus, skubėjome kurti laužo. Prieskonių nulis, alaus 4, bulvės 6 ir skaniausia vakarienė gyvenime. Niekada neragavęs ryklio jau kasdamas pirmą kasnį supranti, kad čia ryklys. Nepaprastai skani ir egzotiška vakarienė.
Prisiminimai iš Goa patys šilčiausi, nors tikroji Indija buvo kituose miestuose. Džiaugėmės, kad pasirinkome būtent tokį kelionės planą, nes daug pamatę ir nuveikę galėjom atsipūsti ir nebe traukiniu, o lėktuvu skristi atgal į Delį.
Ten mūsų dar laukė vakarienė ir kokteiliai su drauge. Smagiai praleistas vakaras, naminis indiškas maistas, pasidalinimas įspūdžiais ir nauji draugai. Liko paskutinė nakvynė Azijoje ir 30 valandų kelionė namo su dviem skrydžiais.
Pabaigai
Kelionės metu, t.y. per tris savaites Indijoje, išleidome po 2100 litų, įskaitant traukinius, nakvynes, maistą, lauktuves, absoliučiai viską. Viza dar 340 litų. Skiepai – kiekvieno asmeninis reikalas. Mums kainavo 550 litų, pilnas komplektas, be to dar gėrėme vaistus nuo maliarijos. Bilietai, kaip kam pasiseka. Turiningų kelionių!
