Naktį iš penktadienio į šeštadienį, dar prieš oficialų pareigūnų sulaikymą, iniciatyvos ėmėsi patys gyventojai: pasitelkę „Zello“ programėlę, jie tarpusavyje koordinavo paieškas, dalinosi pastebėjimais, įspėjo vieni kitus, kad vyras gali būti ginkluotas dujomis ar peiliu. Galiausiai kauniečiams pavyko įtariamąjį surasti ir sulaikyti iki atvykstant policijai.
Vėliau paaiškėjo, kad sulaikytasis pripažino kaltę dėl abiejų nužudymų, o sekmadienį Kauno apylinkės teismas patenkino prokurorės prašymą ir skyrė jam trijų mėnesių suėmimą.
Daug emocijų ir diskusijų visuomenėje sukėlė ne tik žiaurūs nužudymai, bet ir tai, ar toks gyventojų įsitraukimas buvo natūrali reakcija į sukrečiantį įvykį, ar vis dėlto gali kelti rizikų, kai žmonės pradeda veikti savarankiškai, nesulaukdami pareigūnų.
Apie tai, kur šiame kontekste slypi riba tarp pilietiškumo ir savavališko „linčo teismo“, naujienų portalui tv3.lt komentuoja psichologas Gediminas Navaitis.
Linčo teismo svarba ir kaip jį suprasti
Psichologas G. Navaitis pabrėžia, kad kalbant apie kauniečių reakciją ir įtariamojo B. Mikutavičiaus sulaikymą, linčo teismo sąvoka apskritai netinka. Anot jo, linčo teismas – tai savavališkas, pagreitintas „teisingumas“, kai bausmę priima ir vykdo ne teisininkai, o patys piliečiai.
„Dėl to galima drąsiai sakyti, kad nieko panašaus nebuvo. Buvo nusikaltėlio sulaikymas, bet jis buvo pakankamai švelnus, nes nusikaltėlis bandė pasprukti“, – pažymi jis.
Ekspertas paaiškina, kad sulaikymo aplinkybės lėmė ir panaudotos jėgos kiekį. Jeigu įtariamasis būtų elgęsis ramiai ir pasidavęs be bandymo bėgti, jokių papildomų veiksmų tikriausiai nebūtų reikėję.
„Ar nusikaltėlį visada švelniai sulaiko policininkai? Kartais taip. Kartais ir jie naudoja fizinę jėgą, nes nėra įsitikinę, kad nusikaltėlis nebandys pabėgti arba nesukels jiems kokio pavojaus. Todėl ar teisingai užduodame klausimą, ar pakankamai švelniai piliečiai sulaikė nusikaltėlį? Atsakymas man atrodo aiškus“, – sako jis.
Psichologo teigimu, aptariant tokius atvejus susiduriama su platesniais moraliniais ir praktiniais svarstymais – kiek švelniai apskritai galima elgtis su žmogumi, kuris bando pabėgti ir galimai kelia grėsmę aplinkiniams.
„Jeigu jis pasiduoda, nebando bėgti – o taip tikrai nebuvo, nes jis bandė bėgti – tuomet ir prievartos nereikėtų. Kai žmogus bėga, prievarta prieš jį ir panaudojama“, – aiškina pašnekovas.
Anot G. Navaičio, šiuo atveju gyventojų veiksmai neperžengė ribos ir negali būti vertinami kaip savavališkas teisingumo vykdymas. Tai veikiau – spontaniškas pilietinės iniciatyvos pavyzdys ekstremalioje situacijoje, kur prireikė greitos reakcijos.
Visuomenės susivienijimas baisių įvykių metu
Psichologas pastebi, kad dvigubos žmogžudystės aplinkybės ir įtariamojo paieškos procesas žmones suvienijo taip, kaip retai nutinka – visuomenė spontaniškai ėmėsi iniciatyvos ir aktyviai įsitraukė į situacijos sprendimą. Jo teigimu, tokia pilietinė laikysena yra labai vertinga ir sveikintina.
„Mes visi norėtume gyventi pilietiškai aktyvioje visuomenėje. Šiuo atveju kalbama apie nusikaltimų įveikimą, bet turime daugybę kitų problemų, kurias kaip tik pilietiškai aktyvi visuomenė gali ir spręsti“, – priduria jis.
Pasak pašnekovo, žiniasklaida nuolat aprašo aktyvių žmonių veiksmus, o pilietinis įsitraukimas pasireiškia įvairiose srityse – ne tik reaguojant į nusikaltimus, bet ir ekologinėje kovoje, kai piliečiai susiburia ginti gamtą, stabdyti medžių kirtimus ar priešintis kitai galimai žalai.
Jis primena, kad toks aktyvumas mūsų visuomenei nėra savaime suprantamas – prireikė ilgo laiko pokyčiams:
„Gyvenome sistemoje, kurioje pilietinis aktyvumas buvo uždraustas ir į jį buvo žvelgiama labai kritiškai. Vyresnio amžiaus žmonės tikrai prisimins, kad jokio aktyvumo jie negalėjo parodyti sovietinės okupacijos laikais, išskyrus tą, kurį reguliuodavo pati valstybė.
Valstybė nustatydavo, kada eiti į demonstracijas, kada reikšti pritarimą ar nepritarimą kokiems nors veiksmams. O jeigu žmonės kažką darydavo savarankiškai, pavyzdžiui, rinkdavo etnografinę medžiagą, net į politiškai neutralų veiksmą buvo žiūrima labai įtariai ir stengiamasi jį kontroliuoti.“
G. Navaitis pasidžiaugia, kad šiandien situacija akivaizdžiai keičiasi. Pasak jo, visuomenė tampa vis aktyvesnė, drąsiau reiškia savo poziciją ir rodo atsakomybę už viešąjį gyvenimą.
Psichologas pabrėžia, kad tai – džiuginanti tendencija, rodanti, kad pilietiškumas mūsų šalyje auga.
Dvi kraupios žmogžudystės
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad maždaug pusantros paros besislapsčiusį 29 metų įtariamąjį mieste sulaikė į paiešką susibūrę kauniečiai ir perdavė policijai.
Sekmadienį vyras atvežtas į teismą. Prokurorės prašymą tenkęs Kauno apylinkės teismas dviejų merginų nužudymu įtariamam B. Mikutavičiui skyrė griežčiausią kardomąją priemonę – 3 mėnesių suėmimą.
Į teismą sekmadienio rytą pristatytą B. Mikutavičių, kuriam buvo uždėti antrankiai, lydėjo keli policijos pareigūnai. Teismo salės „narve“ vyras sėdėjo nunarinęs galvą ir į žurnalistų klausimus neatsakinėjo.
Kauno teisėsaugos pareigūnai sujungė du ikiteisminius tyrimus dėl dviejų jaunų moterų itin žiauraus nužudymo Kaune.
Prokurorė po posėdžio nurodė, kad vyras pripažino kaltę dėl dviejų merginų nužudymų.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad praeitą ketvirtadienį, gruodžio 4 dieną, buvo gautas pranešimas, kad Kaune, V. Krėvės prospekte buvo rastas 2003 m. gimusios moters kūnas su pjautine žaizda.
Vėliau apie 19.46 val. buvo gautas pranešimas, kad nepavyksta susisiekti su giminaite. Atvykus tarnyboms, bute, esančiame Pramonės prospekte, rastas 2001 m. gimusios moters kūnas su smurto žymėmis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
