Pajuto mirties alsavimą į nugarą
Paskutiniais alkoholio vartojimo metais Jauniui buvo apie 30 metų, o tada jis jau fiziškai pradėjo jausti artėjančią mirtį. Pašnekovas dalijosi, kad jausmą apibūdinti sunku, tačiau jis buvo labai stiprus.
Kiekvieną rytą Jaunius atsikeldavo ir užmigdavo su mintimi apie tai, kad gyventi jau liko nebedaug. Vis tik 2013 metais jį aplankyti atvyko senas draugas, su kuriuo Jaunius kartu augo. Išvydęs savo vaikystės draugą tokioje būsenoje jis nieko nelaukė ir išvežė pašnekovą į ilgalaikės reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“.
„Jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Aš nebegaliu žiūrėti, kaip tu miršti.“ Aš pats visiškai nesipriešinau nugabenamas, nes norėjau pagalbos, bet pats jau nebeturėjau jėgų jos prašyti, tiesiog laukiau artėjančio finišo.
Dėl to šiandien labai gerai suprantu priklausomus žmones, nes kartais tu nesikreipi ne todėl, kad nenori, o todėl, kad negali“, – aiškino jis.
Atvykęs į centrą pašnekovas sudalyvavo priėmimo procedūroje, kurioje jį pasodino priešais visą bendruomenę ir uždavė vieną klausimą – „Ko tu iš mūsų nori?“ Jaunius dalijosi, kad tuo metu jau buvo visiškai palūžęs ir atsakė: „Noriu, kad man padėtumėte.“
„Po maždaug dviejų savaičių reabilitacijoje pirmą kartą per daugelį metų pajutau gyvenimo kvapą. Tai sunku paaiškinti žodžiais, bet gyvenimas, pasirodo, turi kvapą.
Aš tarsi pirmą kartą po labai ilgo laiko pajutau tikrą orą. Dingo tas nuolatinis mirties jausmas, kuris mane lydėjo paskutiniais vartojimo metais.
Viduje atsirado viltis, kad galbūt dar ne viskas prarasta. Su priklausomybe žmogus jaučiasi tarsi pririštas grandine. Kiek ta grandinė leidžia, tiek ir gali judėti. Jauti, kad daugiau nieko nebegali.
Man buvo toks jausmas, lyg ta grandinė būtų nukritusi – tarsi kažkas mane paleido. Nuo tos akimirkos sau pažadėjau, kad niekada nebegrįšiu į tą kalėjimą, kuriame gyvenau“, – sakė jis.
„Būdamas gyvas buvau pragare“
Negalvokite, kad Jauniui atsitiesti buvo labai lengva. Pašnekovas pasakojo, kad procesas buvo ilgas ir be galo sunkus. Jam reikėjo nuo nulio suformuoti savo įpročius, dienotvarkę, režimą, mokytis ir pradėti kelti sau tikslus.
Visi šie įpročiai per daugelį vartojimo metų buvo tarsi išsitrynę, o Jaunius dalijosi, kad atrodė, jog tapo mažu vaiku, kuris dar daug ko nemoka.
„Nors buvo sunku, bet su kiekvienu mėnesiu jaučiausi vis geriau. Vis stiprėjo vidinis įsitikinimas, kad nebenoriu grįžti ten, kur buvau.
Dažnai sakoma, kad yra dangus ir pragaras. Aš visada sakau, kad būdamas gyvas buvau pragare. Žinau, kad pragaras egzistuoja ir žemėje. Aš jį patyriau savo kailiu ir labai aiškiai supratau, kad nebenoriu ten grįžti“, – aiškino jis.
Pastebėjęs, kad vyksta pokyčiai, Jaunius ėmė kitaip žiūrėti į gyvenimą – ėmė labiau pasitikėti tiek kitais, tiek savimi. Taip pamažu ėmė kilti jo savivertė, atrodė, kad jis gali šio to gyvenime pasiekti.
Pašnekovas pasakojo, kad turbūt tada jis išvydo socialinio darbo grožį – pamatė, kad jie padarė tai, kas jam atrodė neįmanoma.
„Visada sakau, kad socialinis darbas yra tikras menininko darbas. Žmogaus gyvenimas, ypač po priklausomybės, būna tarsi sudužęs ąsotis. Daug mažų detalių, daug skeveldrų.
Socialinis darbuotojas turi kantriai jas rinkti, dėlioti tarsi dėlionę ir padėti žmogui pačiam susirinkti gyvenimą. Man tai atrodo viena prasmingiausių profesijų.
Jei automobilį atveži į servisą, meistras pakeičia detalę ir viskas, o čia ateina žmogus su sudužusiu gyvenimu, ir tu gali padėti jam pačiam atsistoti ant kojų, vėl funkcionuoti, patikėti savimi“, – pasakojo jis.
Kadangi Jaunius – tikintis žmogus – jam atrodė be galo prasminga prisidėti prie to, kad kitas susigrąžintų save. Savo kailiu patyręs pokytį jis ėmė svajoti apie tapimą šios profesijos atstovu.
Po reabilitacijos baigė studijas, įsidarbino ir sukūrė šeimą
Reabilitacija padėjo Jauniui atsistoti ant kojų – jis pasakojo, kad išmoko disciplinos, prireikus žinojo, kaip save motyvuoti.
Dėl noro dirbti socialinį darbą pašnekovas būdamas 32-33 metų įstojo į universitetą ir baigė socialinio darbo studijas.
„Labai užsidegiau šia sritimi. Iki šiol kiekviena konsultacija man yra tarsi kūrybinis procesas. Kiekviena diena kitokia, nėra monotonijos. Kiekvienas žmogus atsineša savo istoriją, savo iššūkius, o tu ieškai būdų, kaip jam padėti pamatyti galimybes.
Dabar dirbu su šeimomis, kuriose yra priklausomybės problemų. Taip pat dirbu socialinės įtraukties koordinatoriumi ir lydžiu 16-24 metų jaunuolius, padedu jiems pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Mano patirtis šiuose darbuose labai padeda. Jauni žmonės dažnai mato, kad kalbu ne tik iš teorijos, bet ir iš savo gyvenimo patirties“, – pasakojo jis.
Išlipus iš gyvenimo duobės Jauniui taip pat pasisekė surasti sielai artimą mylimąją, kuriai netrukus pasipiršo. Jie kartu išsikėlė gyventi į miestą, taupė, įsigijo būstą ir susilaukė vaikelio.
Tvirtai atsistoti ant kojų pašnekovui prireikė ketverių-penkerių metų, tačiau atsiradus darbui, profesiniam pripažinimui, namams ir šeimai gyvenimas greit įgijo prasmę.
„Kartais net pačiam sunku patikėti, kiek viskas apsivertė. Šiandien nebe mane reikia išlaikyti, o aš galiu pasirūpinti kitais.
Dėl to dabar labai tvirtai tikiu, kad žmogui nėra nieko neįmanomo. Kai matau, iš kokio taško pavyko pakilti man pačiam, žinau, kad pokytis yra įmanomas ir kitiems“, – tikino jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
