T. Kalibatas yra turinio kūrėjas, kuris „Youtube“ turi savo kanalą pavadinimų „Vienas Miške“. Pašnekovas dalijosi, kad iš pradžių kūrė turinį daugiausia apie stovyklavimą, tačiau šiuo metu mato, kad sekėjams be galo įdomu sužinoti, kaip jam sekasi nakvoti ir ką jis patiria būdamas apleistose vietose.
Šio pokalbio metu buvo aptartos dvi vietos, kuriose viešėjo Tomas, – Latvijoje esanti sovietinė karinė bazė bei Nevėžyje esanti apleista koplyčia.
Ieškojo, ką įdomaus būtų galima parodyti sekėjams
Tomas pasakojo, kad buvo laikas, kai jis mąstė, kokios vietos traukia žmones, ir suprato, kad tai – mistiškos, apleistos, įvairiomis legendomis apipintos vietos.
Jis pasakojo, kad kasdienybėje kartas nuo karto susiranda tokių vietų, susiplanuoja nuvykimo laiką, nukeliauja ten ir stengiasi likti nakvoti, jeigu yra galimybė, pačiame apleistame pastate, o jeigu nėra – šalia jo.
„Dažniausiai tas vietas aš surandu atsitiktinai. Pavyzdžiui, vieną kartą „Google Maps“ ieškojau vietos, kur būtų galima nuvažiuoti stovyklauti. Naršydamas žemėlapį miško viduryje pamačiau visiškai taisyklingą apskritimą.
Iš karto supratau, kad gamtoje tokių dalykų paprastai nebūna. Tai sudomino, pradėjau ieškoti informacijos ir paaiškėjo, kad ten buvo buvusi sovietinė karinė bazė.
Vėliau ten nuvykau ir sukūriau vaizdo įrašą apie nakvynę apleistoje karinėje bazėje. Ta vieta atsirado būtent taip – visiškai atsitiktinai pamačius kažką neįprasto žemėlapyje“, – dalijosi jis.
Tuo tarpu Nevėžninkų koplyčią pašnekovas žinojo jau seniai. Jis pasakojo, kad prisiminė, kaip Paulius Samoška dalijosi vaizdo įrašu iš šios vietos.
Tomas aiškino, kad turinio kūrėjas tąkart prieš ketverius-penkerius metus joje lankėsi, naktį praleido automobilyje. Tuomet pats Tomas nusprendė, kad įdomu būtų ne tik nuvykti, bet ir pernakvoti pačioje koplyčioje.
„Kai pradėjau kurti savo kanalą, ši vieta jau buvo mano užrašų sąraše. Iš esmės laukiau tinkamo momento. Atvykęs supratau, kad per tuos metus vieta stipriai pasikeitė.
Teritorija buvo apaugusi, daug kas užkalta, atrodė tarsi privati valda, todėl nebesinorėjo brautis į vidų. Pirminis planas buvo statyti palapinę pačioje koplyčioje, tačiau galiausiai ją pastačiau šalia“, – sakė jis.
Miegojo vietoje, kurioje žuvo 15 žmonių
Tomas aiškino, kad visas jo įrašų principas yra paremtas nakvyne. Pasidomėjus, ar pašnekovui nėra baisu nakvoti tokiose vietose, jis nurodė, kad ne.
Turinio kūrėjas pažymėjo, kad šiuo metu jam jau 40-imt, tad baimės nėra, tačiau būdamas 20-ies domėjosi paranormaliais reiškiniais ir su tokia avantiūra nebūtų taip lengvai sutikęs.
„Skaičiau knygas, domėjausi įvairiomis istorijomis, internete ieškodavau informacijos apie vaiduoklius, mistinius reiškinius ir panašius dalykus.
Vis tik bėgant metams atsiranda daugiau gyvenimiškos patirties. Pradedi suprasti, kad dauguma istorijų turi visiškai racionalius paaiškinimus. Per tiek metų taip ir neteko susidurti su niekuo, kas įtikintų, jog vyksta kažkas antgamtiško.
Jeigu dabar būčiau 20-metis, tikriausiai bijočiau daug labiau, bet šiandien jau ne. Nors reikia pasakyti, kad nejaukių momentų vis tiek pasitaiko“, – nurodė jis.
Paprašius Tomo padetalizuoti, kokie momentai jam yra nejaukūs, jis pažymėjo, kad viena neramiausių nakvynių buvo Latvijoje buvusiame partizanų bunkeryje.
„Ten gyveno tiek latvių, tiek lietuvių partizanai. Istorija tokia, kad vienu metu bunkeris buvo aptiktas ir ten įvyko mūšis. Žuvo penkiolika partizanų. Viduje yra jų lovos, prie jų surašyti ten gyvenusių žmonių vardai.
Jokių paranormalių reiškinių ten nebuvo, tačiau kai žinai, jog būtent toje vietoje kažkada žuvo penkiolika žmonių, pati atmosfera tampa sunki. Vien ta mintis neleidžia visiškai atsipalaiduoti. Tai buvo viena iš tų nakvynių, kai nieko nenutiko, bet ramiai nesijauti“, – aiškino pašnekovas.
Apleistoje koplyčioje aptiko pentagramų ir ritualinės atributikos
Tuo tarpu kalbėdamas apie Nevėžninkų koplyčią pašnekovas pažymėjo, kad joje aptiko pentagramą. Tomas juokavo, kad įrašinėdamas įrašą šį terminą pavadino visai kitu pavadinimu, tačiau, pasak jo, „kiekviena save gerbianti mistinė vieta tokią turi“.
Apie anksčiau čia buvusių žmonių apsilankymus ženklų buvo ir daugiau. Pasak jo, koplyčios viduje teko aptikti kūrentą laužą, nes rastos nesudegusios anglys.
„Taip pat radau žvakių – ir tada natūraliai kyla klausimas, kam jų reikėjo. Jei žmogus tiesiog atėjo pasikūrenti laužo, žvakių jam kaip ir nereikia, todėl peršasi mintis, kad galbūt kažkas ten atlikinėjo kokius nors ritualus. Aišku, ką tiksliai veikė tie žmonės, pasakyti negaliu.
O šiaip kažkokių labai neįprastų daiktų ar radinių nesu aptikęs. Bent jau nieko tokio, kas būtų itin įstrigę atmintyje“, – dalijosi jis.
Vis tik ne daiktai šioje koplyčioje, o garsai nakties metu pašnekovui paliko didžiausią įspūdį. Jis neslėpė, kad jų būta išties keistų.
Naktį leisdamas palapinėje šalia koplyčios jis nurodė, kad nuolat girdėjo šnarėjimą. Nors, pasak Tomo, greičiausiai ten buvo gyvūnas, vis tik kadangi jo nematė – drąsiai teigti negali.
„Vėliau atsirado dar keistesni garsai. Atrodė, tarsi kažkas ūkautų viename medyje, paskui kitame. Tą garsą pavyko įrašyti ir vaizdo įraše.
Iš pradžių visiškai nesupratau, kas tai galėtų būti. Tik vėliau pamačiau praskrendančius paukščius. Spėju, kad tai buvo pelėdos arba apuokai. Iki tol nebuvau girdėjęs tokių jų skleidžiamų garsų, todėl naktį tai tikrai skambėjo gana nejaukiai“, – nurodė jis.
Taip pat Tomas girdėjo dar vieną garsą, kuriam paaiškinimų ieško iki šiol. Pasak jo, teko girdėti ūžesį, o kuo toliau jis jo klausėsi, tuo keisčiau viskas skambėjo.
„Stovint prie koplyčios garsas girdėjosi aiškiai. Eidavau jo link – garsas dingdavo. Grįždavau atgal – vėl atsirasdavo.
Kad ir į kurią pusę eičiau, jis tarsi traukdavosi nuo manęs. Dieną šio garso nebuvo visiškai, o atsirado jis tik pradėjus temti.
Aš visada stengiuosi rasti racionalų paaiškinimą, tačiau šito garso taip ir nesupratau“, – aiškino jis.
Per „velnio valandą“ ėjo į koplyčią įrašinėti garsų
Dar viena avantiūra, kuria dalijosi Tomas iš Nevėžninkų koplyčios, buvo nakties metu įrašinėjami garsai pačioje koplyčioje.
Jis pasakojo, kad norėjo įrašyti „dvasių garsų“ tiek dėl žiūrovų, tiek dėl vaizdo įrašo atmosferos. Tomas sakė, kad nors pats nelabai tiki tuo, kad užfiksuoti tokius garsus įmanoma, vis tik keliavo vidurnaktį ir apie 3 valandą nakties jų įrašyti.
„Naktį nuėjau į koplyčią, įjungiau diktofoną ir tiesiog uždavinėjau klausimus. Klausiau, ar ten kas nors yra, laukiau, ar nepasigirs koks nors atsakymas. Būdamas vietoje nieko negirdėjau.
Vis tik montuodamas vaizdo įrašą pastebėjau vieną įdomų dalyką. Viename įraše atsirado keistas garsas. Dabar jau nebeprisimenu, ar jis buvo užfiksuotas vidurnaktį, ar jau apie trečią valandą nakties.
Tas garsas buvo tarsi kažkoks urzgimas ar krenkštimas. Aš jį kelis kartus pagarsinau ir pakartojau vaizdo įraše.
Keisčiausia buvo tai, kad filmuojant visiškai nesureagavau. Jeigu būčiau tą garsą girdėjęs realiu laiku, tikrai būčiau sureagavęs, todėl iki šiol nežinau, kas ten buvo“, – tikino jis.
Tomas taip pat pasakojo apie tai, kad daugelis apsilankiusiųjų 3 valandą nakties, vadinamąją „velnio valandą“, prie šios koplyčios skųsdavosi tuo, kad nebeužsivesdavo automobilio.
Pašnekovas taip pat keliavo patikrinti, ar jo automobilis veikia, nes stebėdamas P. Samoškos vaizdo įrašą matė, kad net ir turinio kūrėjui neužsivedė automobilis. Vis tik pats pašnekovas su tokiomis problemomis nesusidūrė.
„Pas mane viskas veikė idealiai. Jokių problemų nebuvo. Dabar sunku pasakyti, kiek tos istorijos yra tikros. Gal kai kurie žmonės tiesiog mėgsta pagražinti pasakojimus, tačiau kai daug skirtingų žmonių kalba apie tą patį, vis tiek pasidaro smalsu.
Aš stengiuosi į tai žiūrėti paprastai. Rodau tai, ką pats mačiau ir patyriau. Neteigiu nei kad kažkas tikrai vyksta, nei kad tikrai nevyksta.
Žmogus pats gali nuspręsti, kuo tikėti. Mano tikslas yra papasakoti istoriją ir parodyti vietą tokią, kokią ją radau“, – sakė jis.
Tomui baisiausi – realūs prie koplyčios įvykę nutikimai
Nors daugelį žavi mistinė Tomo kelionių pusė, vis tik jis pats pasakojo, kad prieš vykdamas į vietą visuomet gerai pasidomi jos istorija. Tai, ką jis perskaitė apie Nevėžninkų koplyčią, paliko įspūdį.
Anot jo, Nevėžninkų kaimas yra apipintas labai niūriomis istorijomis – pasak jo, štai čia buvo užkasamos anuomet Lietuvoje veikusių gaujų aukos. Kai kurios iš jų netgi būdavo sudedamos į statines ir skandinamos upėje.
„Kai kalbame apie tokius dalykus, tai jau nėra legendos apie dvasias. Tai yra realios istorijos, kurios tikrai yra įvykusios. Man asmeniškai jos daug labiau kelia šiurpą nei kalbos apie vaiduoklius“, – dalijosi jis.
Taip pat jis nurodė, kad apie vieną Nevėžninkų koplyčios faktą sužinojo jau tik grįžęs namo ir montuodamas įrašą. Jo teigimu, šalia koplyčios yra kalnelis, ant kurio dar buvo galima pamatyti kryžiaus liekanas, padėtą žvakutę. Vis tik tuo metu Tomas dar nesuprato, kas ten.
Tik vėliau skaitydamas pašnekovas išsiaiškino, kad ten kadaise buvo kapinės, o per jas anksčiau motociklais ir keturračiais važinėdavę žmonės ardydavo gruntą.
„Pasakojama, kad dėl to net išlįsdavo žmonių kaulai. Kitaip tariant, vieta buvo gana smarkiai niokojama.
Tada pradedi suprasti, iš kur atsiranda įvairios legendos. Jei žmonės važiuoja į vietą ir mato tokius dalykus, natūralu, kad paskui ima sklisti visokiausi pasakojimai“, – aiškino jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
