Jonaviečių dvynukus paženklino sunkus išbandymas: jų mama išdrįso apie tai kalbėti garsiai

Jonavoje gyvenanti Katinų šeima šiandien spinduliuoja ramybe ir džiaugsmu, tačiau po juo slypi ir sudėtingi likimo siųsti išbandymai. Prieš metus Paulina ir Augustinas susilaukė dvynukų, kurie pasaulį išvydo kur kas anksčiau, nei buvo planuota. Tą akimirką prasidėjo atkakli ir daug jėgų pareikalavusi kova, kuri tik dar labiau sustiprino šią šeimą.

Šiandien Katinų šeima spinduliuoja džiaugsmu (nuotr. asm. archyvo)
16

„Vaikai mūsų gyvenime buvo labai laukti ir planuoti, tik viskas įvyko ne taip, kaip mes galvojome ir tikėjomės“, – atvirą pokalbį pradeda Paulina.

Praėjusiais metais ji pamatė teigiamą nėštumo testo rezultatą, o netrukus džiugias žinias patvirtino ir atlikti kraujo tyrimai.

„Iš gydytojo sulaukiau skambučio su sveikinimu, kad turėsime trynukus. Buvo šokas, nes apie daugiavaisį nėštumą negalvojome, atsirado labai daug elementarių kasdienių klausimų. Kartais pasvajodavome apie dvynukus, bet nemanėme, kad tai taps realybe“, – dalijasi moteris.

(16 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Paulinos dvynukai į pasaulį pasibeldė anksčiau laiko

Tiesa, netrukus atliktas ultragarso tyrimas parodė, kad vis dėlto ji laukiasi dvynukų. Ši žinia būsimuosius tėvus kiek nuramino, tačiau nėštumo pradžia Paulinai buvo itin sunki.

„Pirmus tris mėnesius visiškai praleidau lovoje, nes tik atsikėlus, man prasidėdavo stiprus kraujavimas. Nėštumo džiaugsmas prasidėjo tik vėliau, nors ir buvo taip, kad man plėšė pilvą, skaudėjo nugarą, vaikai tarpusavyje konkuravo dėl vietos. Bet tai buvo nesvarbu“, – šypteli pašnekovė.

Dvynukai į pasaulį pasibeldė anksčiau

Tačiau jau pakankamai ramų nėštumo laikotarpį sudrumstė 30 nėštumo savaitę netikėtai prasidėję sąrėmiai:

„Aš esu labai pakanti skausmui ir iš pradžių nenorėjau važiuoti pasitikrinti, bet kai skausmo nebegalėjau iškęsti, nuvažiavome į Jonavos ligoninę. Ten man pasakė, kad 1–3 parų laikotarpyje aš tikrai pagimdysiu.“

Jai iš karto buvo suleista pirmoji vaistų dozė, skirta tam, kad vaikams susiformuotų plaučiai. Tuomet greitosios pagalbos automobiliu moteris buvo išgabenta į Kauno klinikas.

„Buvo labai baisu, atsirado daug klausimų, pradėjau kaltinti save, ką padariau ne taip, nes tikrai labai saugojausi, stengiausi juos išlaikyti kaip įmanoma ilgiau...“, – prisimena Paulina.

REKLAMA

Kauno klinikose ją pasitiko gausi medikų komanda, kuri medikamentais dar bandė stabdyti gimdymą. Tačiau dvynukai jau beldėsi į pasaulį, todėl moteris buvo išvežta į gimdyklą.

„Kaip dabar atsimenu, girdžiu: A dvynys per žemai, 6 centimetrai – į gimdyklą. Aš buvau nusiteikusi Cezario pjūvio operacijai, bet turėjau gimdyti pati.

Kai nebegalėjau iškęsti skausmo, išsikviečiau anesteziologę, bet kraujo tyrimai parodė, kad mano kraujas pasiekė kritinę ribą, visiškai nukrito hemoglobinas, nebėra kraujo krešėjimo. Jeigu man būtų suleidę vaistus nuo skausmo, traukiant kateterį iš stuburo buvo didelė tikimybė, kad į stuburą išsilies kraujas ir reikės kitos operacijos.

Man pasakė, kad ateityje dėl to galiu nevaikščioti ir tai labai išgąsdino, su vyru nusprendėme, kad nerizikuosim ir bandysiu gimdyti pati“, – atvirai kalba Paulina.

Paulinosnėštumo pradžia buvo itin sunki

Tarsi trys gimdymai 

Taip praėjusių metų rugpjūčio 19 dieną po gimdymo skatinimo pasaulį išvydo Jaunius ir Junas – beveik po pusantro kilogramo sveriantys berniukai.

„Jaunius gimė visas mėlynas, jis neišleido nė garso, iš karto buvo išneštas tikrinti. Kitas dvynys pakeitė poziciją, jam aplink kaklą apsivyniojo virkštelė, buvo tikrai baisu. Jis taip pat gimė mėlynas, mažytis, bet verkė, o tai jau buvo geras ženklas“, – pasakoja moteris.

Jos laukė ir dar vienas sunkumas. Po gimdymo nepasišalino placentos, todėl gydytojai Paulinai vėl leido skatinamuosius ir ji turėjo tarsi trečią gimdymą.

Praėjus kelioms valandoms ir bent šiek tiek atgavus jėgas po gimdymo, moteris su vežimėliu nuvažiavo į reanimaciją, kur turėjo pirmą pasimatymą su savo naujagimiais.

„Buvo labai keista, net jie buvo be galo mažiukai, labai raudoni. Buvo prijungta daug aparatų ir laidukų, ant galvos ir nosies – įtvarai, burnoje – vamzdelis, tai toks jausmas, kad net nesupranti, kaip tie vaikučiai atrodo.

REKLAMA

Net rankytės jau buvo mėlynos nuo dūrimų“, – pirmą susitikimą su kūdikiais prisimena Paulina ir priduria, kad per pirmas paras kūdikiai neteko po pusę kilogramo svorio.

Netrukus gydytojai jai pranešė, kad vienam iš dvynių subliuško plaučiai, o kitam prasidėjo gelta. Nors medikai ją ramino, kad viskas bus gerai, kad gelta susirgti gali ir laiku gimę naujagimiai, ji neslepia, kad tokia žinia tuo metu prilygo tragedijai ir labai ją gąsdino.

Ligoninėje praleido daugiau nei mėnesį

Jaunius su kiekviena diena vis stiprėjo ir po kelių dienų iš reanimacijos buvo perkeltas į naujagimių skyrių. Jo broliui Junui sekėsi sunkiau – jis niekaip negalėjo kvėpuoti pats, todėl dar buvo reanimacijoje.

Pašnekovė atvirai sako, kad tuo metu su vyru nelabai ir jautėsi esantys tėvai, mat savo vaikus matė tik inkubatoriuose, negalėjo jais rūpintis. Viskas pasikeitė, kai Jaunius sustiprėjo tiek, kad jį gydytojai perkėlė į Paulinos palatą:

„Tada pajautėme, kad esame tėvai, kad turime vaiką, mums reikia jį pilnai prižiūrėti. Pajautėme atsakomybę, buvome labai laimingi, jau net pradėjome galvoti apie namus, tik, aišku, labai trūko Juno.“

Tačiau sutuoktinių džiaugsmas truko neilgai.

„Pasiėmėme vaikutį pakengūruoti, kad tai padėtų jam greičiau vystytis. Užsidėjome jį ant krūtinės ir aparate žaibišku greičiu pradėjo kristi skaičiai. Jaunių išsivežė tyrimams ir paaiškėjo, kad jis pamiršo kvėpuoti, vėl buvo perkeltas pas brolį.

Atrodo, kad vėl viskas sugriuvo, vėl viskas prasidėjo iš naujo. Buvo labai sunku su tuo susitaikyti“, – neslepia Paulina.

Dvynukai į pasaulį pasibeldė anksčiau laiko

Po kelių dienų dvynukų būklė stabilizavosi, todėl dabar jie jau abu buvo perkelti į palatą, kur galėjo būti su mama ir tėčiu.

REKLAMA

„Buvo ir džiaugsmo, ir daug streso. Reikėjo susitaikyti su visą laiką pypsinčiais jų aparatais, kiekvieną rytą juos sverti, stebėti, kaip pasisavina maistą, kaip tuštinasi. Kai jie buvo naujagimių skyriuje, tai už mus darydavo seselės, o dabar teko patiems.

Tu turi visiškai nurengti vaikus, nuimti kvėpavimo aparatus ir labai greitai, sekundžių tikslumu, pasverti, vėl uždėti aparatus, aprengti, kad jie nesušaltų. Buvo baisu, bet kartu su vyru susitvarkėme“, – dalijasi Paulina.

Iš viso ligoninėje šeima praleido daugiau nei mėnesį ir po įtemptos kovos pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.

„Būnant tiek laiko vienoje patalpoje tikrai pradėjo važiuoti stogas, norėjosi namo, nes buvimas ligoninėje labai slėgė. Todėl labai apsidžiaugėm, kai vaikučiai išmoko valgyti patys ir tad galėjome grįžti namo. Išvažiavome sverdami 2 kg ir 300 g, tai jau sau buvome labai dideli“, – šypsosi moteris.  

Savo istorija ir patirtimi dalijasi su kitais

Paulina neslepia, kad šis laikotarpis buvo itin sunkus, bet viską ištverti padėjo tai, kad jie su vyru vienas kitam buvo didžiausias ramstis.

„Vieną dieną vienam buvo geriau, kitą – kitam, tad taip ir laviravome bei vienas kitą skatindavome eiti pirmyn. Mes neleidome sau palūžti. Bet jei ne mano vyras, kuris yra pozityvumo bomba, mes nebūtume ištvėrę. Aš tikrai kritau į labai didelę depresiją, o jis visada stengėsi žiūrėti per pozityvumo prizmę.

Labai padėjo ir mūsų šeimos, kurios atvažiuodavo, atveždavo valgyti, leisdavo pamatyti ir kitus žmones, ne tik ligoninės personalą.

Žinoma, neleido palūžti ir mintis, kad vaikai iš visų jėgų kovoja už savo gyvybę, tai ir mes turime kovoti, perlipti per viską ir suprasti, kad ligoninėje esame ne todėl, kad mes to norėtume. Mes negalėjome savęs ar kitų dėl to kaltinti, negalėjome būti pikti. Turėjome suprasti, kad viskas yra dėl vaikų gerovės“, – sako Paulina.

REKLAMA

Dvynukai į pasaulį pasibeldė anksčiau laiko

Ji atskleidžia, kad Kauno klinikose jai buvo siūloma apsilankyti ir pas psichologą, bet moteris to atsisakė. Tačiau ji siūlo panašaus likimo šeimoms pasinaudoti tokia galimybe ir nebijoti priimti kitų pagalbos, nes bene svarbiausias dalykas tokioje situacijoje – nelikti vienam.

 Šiandien moteris savo istorija noriai dalijasi ir socialiniame tinkle „Instagram“, nes mano, kad tai gali kam nors padėti.

„Man pradėjo rašyti ankstukų mamos, klausti patarimų. Kai tu tampi ankstukų mama, tau viskas yra nauja, tu nieko nežinai, todėl labai naudinga su kuo nors apie tai pasikalbėti. Dėl to sukūriau „doubletrouble.lt“ paskyrą, kurioje rodau mūsų kasdienybę, pasakoju mūsų istoriją, atsakau į klausimus.

Iš pradžių man buvo labai sunku apie tai kalbėti, aš tikrai ilgai pergyvenau. Labai ilgai prisiminiau savo gimdymą, kuris man buvo sunkus, su ašaromis akyse kalbėdavau apie tai. Bet dabar man yra nebesunku, galiu ir noriu tuo dalintis“, – šiltai kalba jonavietė.

Šeimai nepalūžti padėjo Augustino pozityvumas

Auga sveiki ir stiprūs

Moteris pasakoja, kad grįžus namo viskas sekėsi gana neblogai, o savi namai ir aplinka tikrai labai padėjo stiprėti. Kurį laiką šeimai dar teko dažnai lankytis ligoninėje, darytis įvairius tyrimus, stebėti berniukų būklę, tačiau viskas klostėsi gerai.

Dabar dvynukams yra metai ir trys mėnesiai. Paulina džiaugiasi, kad mažieji kovotojai šiandien auga stiprūs ir sveiki, o visos negandos likusios praeityje.

„Mūsų vaikučiai niekada neatsiliko raidoje, jie visiškai atitiko savo bendraamžius. Berniukai yra aukšti – Jauniaus ūgis 93 cm, o Juno 85 cm, aktyvūs, pilnai išsivystę, net neatrodo, kad jie yra ankstukai. Labai džiaugiamės, kad neturim jokių bėdų nei su širdele, nei su virškinimu, nei su kvėpavimu. Augame gerai ir esame labai laimingi“, – sako Paulina.


Rašyti komentarą...
A
2020-11-24 21:55:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Būkit sveiki ir laimingi,kaip gerai,kad ši istorija su laiminga pabaiga
Atsakyti
-6

R
Ray
2020-11-25 08:39:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
Llabai graži dvynukų nuotrauka. Šaunuoliai! Stiprybės ir sveikatos jums!
Atsakyti
-1

A
Agnė
2020-11-25 09:22:09
Pranešti apie netinkamą komentarą
Jūs nuostabūs, sėkmės
Atsakyti
-3

SKAITYTI KOMENTARUS (11)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų