Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2020.06.24 11:00

Šių metų Joninės chore „Vilnius“ dainuojančiai Tatjanai Tamošaitienei kitokios – paprastai choras būdavo kviečiamas dainuoti kuriame nors Lietuvos kampelyje, o šiemet Joninės choristams – ne darbo diena. „Esam pripratę, kad visiems šventės, o mes dirbam“, – sako pašnekovė. 

Tatjana Tamošaitienė regėjimą prarado dėl glaukomos ligos. Sigitos Inčiūrienės nuotr.

Tatjana Tamošaitienė regėjimą prarado dėl glaukomos ligos. Sigitos Inčiūrienės nuotr.

Tatjanos gyvenimas padalytas į dvi dalis – iki tol, kol matė pasaulį, ir po to, kai regėjimas užgeso. „Dėl glaukomos pamažu pradėjo silpti regėjimas, tada man buvo 35-eri“, – pasakoja Tatjana. Ji tikina didelio šoko neišgyvenusi, nes reikėjo dirbti, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir sūnumi, todėl nebuvo kada daug sielvartauti dėl užklupusios negalios. 

REKLAMA

„Blogiausia, kai žmogus pradeda gailėtis savęs, dejuoti: ką dabar darysiu? Reikia tiesiog imti ir ką nors daryti. Kai esi apsikrovęs rūpesčiais, darbais, neturi laiko apie save galvoti, savęs gailėtis“, – sako Tatjana. Be to, pasak jos, galbūt sunkiau tiems, kurie nemato nuo vaikystės, o ji regėjimo neteko jau būdama suaugusi, tad jai padeda vaizdinė atmintis. 

(17 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Dėl ligos regėjimo netekusi choristė Tatjana: „Neturiu laiko savęs gailėtis“

Tatjana chore „Vilnius“ dainuoja jau 35 metus. Prisimena, kai Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje baigusi fortepijono klasę svarstė, ką daryti toliau, apsispręsti padėjo jos dėstytojos Onos Glotkuvienės, garsiosios Mūzos Rubackytės draugės, žodžiai: „Jei būtum pradėjusi anksčiau groti, gal iš tavęs ir būtų išėjusi pianistė. Bet ar verta būti antrai?“ Tatjana suprato, kad pianistės iš jos nebus, bet norėjo gyventi apsupta muzikos, tad pasirinko choristės karjerą – pradėjo dainuoti chore „Vilnius“. 

„Galvojau, kad negalėčiau dirbti monotoniško darbo, neįsivaizdavau savęs nuo aštuntos iki penktos valandos sėdinčios darbe. Esu žmogus, kuriam reikia įvairovės, ir nusprendžiau, kad galiu pabandyti dainuoti chore, nes choristo gyvenimas tikrai nėra monotoniškas. Taip ir nuėjau lengviausiu keliu“, – juokiasi Tatjana ir sako, kad savo pasirinkimu nė karto nenusivylė. 

Kas labiausiai padėtų mažinti pandemijos pasekmes psichikos sveikatai?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
Mobiliosios specialistų komandos.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas labiausiai padėtų mažinti pandemijos pasekmes psichikos sveikatai?
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
65.1%
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
21.5%
Mobiliosios specialistų komandos.
13.4%

REKLAMA

Debesuota su pragiedruliais 

Į chorą ji atėjo 1985 metais. Tuo metu pusė choristų turėjo regos negalią, choras 1970 metais buvo įkurtas Lietuvos aklųjų draugijos. Tatjana iš arti pažino aklųjų ir silpnaregių gyvenimą, matė, kaip jie susitvarko su sunkumais, pati juos palydėdavo. Tada ji dar negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors tokios pagalbos reikės jai pačiai. 

Pašnekovė pasakoja, kad regėjimas pradėjo blogėti po truputį: „Iš ryto einu į darbą – matau, pareinu – nebematau, tik rūkelis akyse. Dar važiavau į Daniją, ten bandė mano regėjimą pataisyti lazeriu, pusę metų buvo gana neblogai, bet vėliau staiga pablogėjo, tada rūkas akyse traukėsi, traukėsi ir užsitraukė.“ 

Tatjana sako, kad žmonės klysta manydami, jog neregys mato tik tamsą. „Kartais matau šviesą, šešėlius, būna, kad akys lyg tirštu rūku užtrauktos, kaip sakoma, debesuota su pragiedruliais, – nusijuokia Tatjana. – Vis tiek viena į miestą išeiti negaliu, su baltąja lazdele nevaikštinėju, užtat namuose jaučiuosi kaip erelis, viskas pažįstama, galiu viską pasidaryti, tai net pamirštu, kad nematau.“ 

Viskuo rūpinasi pati 

Pasak pašnekovės, žmonės iš šalies dažnai nežino, kaip elgtis sutikus neregį, dažnas ima garsiai šaukti, lyg jis būtų dar ir kurčias. Taip pat daugelis mano, kad neregiai labai nesavarankiški, pavyzdžiui, patys negali pasigaminti valgyti. „Neturiu tetulės, kuri ateina ir viską padaro, viską pati darau. Labai daug neregių gyvena savarankiškai, nors yra ir tokių, kuriems reikia pagalbos, bet juk ir reginčių yra visokių, yra ir tokių, kurie net sagos nemoka prisisiūti, – sako Tatjana. – Man buvo 46 metai, kai išėjo mano mamytė, be jos kitų artimųjų čia neturiu, o vyras labai užsiėmęs, viskuo turėjau rūpintis pati.“ 

REKLAMA

Tatjana turi sūnų, kuris nuo gimimo turi regėjimo negalią. Sūnui dabar jau 23-eji, jis mamai padeda, dažnai palydi, kai ji turi kokių nors reikalų. Stotelėje abiem laukiant autobuso dažnai tenka žmonių klausti, koks autobusas atvažiuoja, bet atsakymo ne visada gali sulaukti: „Dabar visi su ausinukais, kai paklausi, visi tyli, visi paskendę savo mintyse, telefonuose. Vis dėlto atsitikus bėdai, pavyzdžiui, sugedus autobusui, jei tik paprašai pagalbos, žmonės visada padeda, neatsimenu, kad būtų atsisakę.“ 

Teko mokytis Brailio 

Į choro repeticijas moteris važiuoja savarankiškai – sėda į autobusą, važiuojantį iš Pilaitės į Naujamiestį, stotelėje ją pasitinka socialiniai darbuotojai ir palydi į repeticijų salę, o po repeticijos vėl padeda įsėsti į autobusą. Nuo stotelės ji pareina pati: „Kartą suskaičiavau, kad iki namų – 150 žingsnių, taip ir orientuojuosi.“ 

Tatjana sako, kad netekus regėjimo jos darbinė veikla nepasikeitė, išskyrus tai, kad ji, kaip ir dar du kiti choristai, dainuoja iš natų, atspausdintų Brailio raštu. „Atsimenu, kai man pirmą kartą atnešė natas Brailio raštu, sėdėjau ir nežinojau, ką daryti. Tai buvo G. Rosinio „Misa solemnis“. Mano vyras tada labai padėjo, jis baigęs ekonomiką, su muzika nelabai susijęs, bet kaip tik dirba su spaudiniais Brailio raštu. Niekur nedingsi, išmokau. Anksčiau natas Brailio raštu rašydavo ranka, pasitaikydavo klaidų, o dabar mūsų chore viskas kompiuterizuota, yra Brailio rašto spausdintuvas, tad viskas paprasta – gauni natas ir dainuoji“, – pasakoja Tatjana. 

REKLAMA

Ji priduria, kad vis dėlto yra vienas nepatogumas: „Regintiesiems kūrinio tekstas atspausdinamas po natomis, o Brailio raštu gaidos atrodo kitaip – iš pradžių yra puslapiai su atspausdintomis natomis, o po jų – puslapiai su tekstu. Nėra patogu, bet kai darbas mėgstamas, tai didelės problemos nesudaro.“ 

Tatjana priduria, kad lengviau tiems, kurie nuo mažens skaito Brailio raštu, nes jie išmoksta skaityti dviem rankomis, o ji skaito naudodama vieną, todėl negali vienu metu skaityti ir natų, ir teksto, ir save juokais vadina „neteisinga brailiste“. 

Kūriniai – įvairiausiomis kalbomis 

Per darbo chore metus Tatjanai teko mokytis daugybę programų įvairiausiomis kalbomis. „Anksčiau juokdavausi, kad neteko dainuoti tik japoniškai, bet prieš porą metų į Vilnių buvo atvažiavęs japonų kompozitorius Ko Matsushita, parengėm jo kūrinių programą japonų kalba. – pasakoja pašnekovė. – Šiemet dainavom ir jidiš kalba, sausio pabaigoje vykome į Hanoverį, kur minėtos Aušvico išvadavimo 75-osios metinės. Ten atlikome kompozitoriaus Leibo Glantzo kūrinį „Holokausto naktis“, jis nominuotas kitų metų „Grammy“ prizui. Yra tekę dainuoti ir hebrajiškai, ir graikų, ir vokiečių, ir portugalų, ir visokiausiomis kitomis kalbomis.“ Bevardydama Tatjana prisimena, kad vis dėlto liko kalba, kuria nėra dainavusi – kinų. Gal pasitaikys proga padainuoti ir ja? 

Šį pavasarį buvo numatyta daug koncertų, bet prasidėjęs karantinas viską sustabdė, choristai dirbo nuotoliniu būdu. „Mokėmės daug programų, mums jas atsiųsdavo, išmokdavom savo partijas, o įrašus išsiųsdavom chormeisteriams. Taip dirbom visą karantiną“, – sako Tatjana ir prisipažįsta dėl staiga užklupusio karantino nė kiek nesiskundusi. Pasirodo, netekus regėjimo jai prasidėjo alergija šalčiui: „Kai žiemą būdavo didesni šalčiai, negalėdavau išeiti į lauką, būdavau priversta po pusantro mėnesio namie sėdėti, tai karantinas man nebuvo naujas dalykas. Iš tikrųjų man visai patiko – išsimiegi, paskui sėdi prie pianino, išmoksti partiją, įrašai, išsiunti, ir ramu.“ 

REKLAMA

Pirmą dieną po karantino choras „Vilnius“ dainavo padėkos koncerte Lietuvos žmonėms, o po jo iškart pradėjo ruoštis būsimiems renginiams. Kas vasarą Marijampolėje vyksta festivalis „Šv. Jurgio meno sezonas“, kurį organizuoja Kristina ir Edmundas Seiliai. Šiemet jame choras „Vilnius“ atliks italų kompozitoriaus Antonio D’anto kūrinius, į festivalį žada atvykti ir pats autorius. Rugsėjį laukia gastrolės po Estiją ir Latviją, tad reikia išmokti kūrinių ir artimiausių kaimynų kalbomis. 

Didžiausias džiaugsmas – kelionės 

Moteris džiaugiasi, kad su choru galėjo apkeliauti pusę Europos. Dar tuo metu, kai beveik nebuvo galimybių kur nors išvažiuoti, choras gastroliavo Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitose Europos šalyse. Vėliau kelionių šiek tiek sumažėjo, bet Tatjana kiekvieną vasarą keliauja ir pati su Baltarusijoje gyvenančiais giminaičiais. Šią vasarą į tolimesnes keliones leistis nebeplanuoja, bet vis tiek per atostogas žada aplankyti „brolius latvius“. 

Tatjana sako ne kartą girdėjusi nusistebint, kodėl neregiai keliauja: „Žmonės nesupranta, sako, kam keliauti, jei nematai. Bet yra ir kitokių pojūčių, ne vien regėjimas, yra ir bendravimas su žmonėmis, yra nuostabus kelionės jausmas, juolab kad esu daug keliavusi, kai dar mačiau. Pavyzdžiui, nuvažiuoju į Veneciją, einu pro Dožų rūmus, ir puikiai atsimenu, kaip jie atrodo.“ 

Kelionės maršrutą Tatjana visada suplanuoja pati, sako, kad tai užima daug laiko. Be to, jai labai svarbu rasti tinkamą viešbutį, kad jaustųsi kuo savarankiškesnė ir kuo mažiau vargintų pakeleivius, pavyzdžiui, kad norint nueiti prie jūros nereikėtų trenktis per pusę miesto. 

REKLAMA

Jautrumas garsams ir žmonėms 

Tatjana prisipažįsta daug laisvo laiko neturinti, bet laisvu nuo darbo metu mėgsta skaityti knygas. „Skaitau įgarsintas knygas, dabar jau atsirado įdomių audioknygų, kurios įgarsintos su vaidyba, muzikos intarpais, specialiais garsais. Neseniai rusų kalba klausiau taip įgarsintą Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, – pasakoja pašnekovė. 

Televizorius jos namuose įjungtas nuo ryto iki vakaro: „Melodramų niekada nežiūrėdavau, mėgstu laidas, kuriose pasakojama apie keliones, muziką, mokslą. Klausausi ir radijo – pas mane radijas ir televizija veikia vienu metu, – prisipažįsta Tatjana. – Tyloje būti negaliu. Matyt, tas garsinis fonas kompensuoja trūkumą, atsiradusį netekus regėjimo – kai nematai ir dar nieko negirdi, darosi nejauku. Tai ir šokinėju nuo radijo prie televizoriaus: radijo pasiklausau, tada išgirstu, kad per televiziją rodomas kažkoks įdomesnis reportažiukas, ir taip visą dieną.“ 

Pasak pašnekovės, netekusi regėjimo ji pasidarė jautresnė ne tik garsams, bet ir ėmė labiau jausti žmones: „Jaučiu, kokia energetika eina iš žmonių, kokia jų nuotaika. Žmogus man kažką sako, o aš jaučiu visai ką kita. Nemoku paaiškinti, ar tai biolaukai, ar energetika, ar dar kas nors – jauti ir viskas. Lyg kažkokie kitokie garso dažniai sklinda, gal tai panašu į šikšnosparnių, kurie koronavirusą atsiuntė, leidžiamą ultragarsą.“ 

Tatjana sako, kad nematantis žmogus viešumoje turi visą laiką būti susikaupęs. „Turi girdėti, kada važiuoja mašina, jausti, kur yra žmonės, kada reikia per gatvę pereiti, žodžiu, visą laiką turi būti mobilizavęsis. O kai pareinu namo, jaučiuosi laisva, esu komforto zonoje, todėl labai mėgstu tą laisvės jausmą“, – sako Tatjana ir priduria, kad tai gali suprasti tik patyręs tą patį.

Sraipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.

Nijolė
2020-06-28 12:24:20
Puikus, profesionalus p. Sigitos Inčiūrienės straipsnis. Malonu skaityti. O tiems, kurie turi negalią, suteiks optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo.
Atsakyti
(17 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Dėl ligos regėjimo netekusi choristė Tatjana: „Neturiu laiko savęs gailėtis“
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
vilma 2020-06-29 20:20:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Pazistu Tatjana nuo jaunystes, nuostabus zmogus.   ATSAKYTI
Nijolė 2020-06-28 12:24:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Puikus, profesionalus p. Sigitos Inčiūrienės straipsnis. Malonu skaityti. O tiems, kurie turi negalią, suteiks optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo.   ATSAKYTI

Top Video

TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Advokatas prabilo apie liudijimus, ką Pinikas darė prie žuvusios Didžiūnaitytės kūno
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Nušauto policininko šeimą pasiekė piniginė parama: iš viso – kiek daugiau nei 33 tūkst.
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Dėl vietoj dušinių Palangoje išdygusio namo surengta akcija: žmonės atėjo pasiruošę išsimaudyti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Kaimynai sukrėsti dėl pro langą iškritusio ir žuvusio penkiamečio: tėvai vaikais labai rūpinosi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Su oro balionais į audrą patekę dalyviai papasakojo, ką patyrė skubiai leisdamiesi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Punios šilas ir vėl specialistų akiratyje: šile įsisiautėjo kenkėjai
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Vos tik paskelbus sprendimą apie atidaromą sieną, lietuviai patraukė į Lenkiją
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Lietuva dėl Astravo sulaukė paramos iš Lenkijos: žada taip pat nepriimti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Per Kuršių marias kelte plaukę keleiviai sulaukė netikėtos staigmenos
REKLAMA
Mantas su mama Maryte Juknevičiene. Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
Vilniaus geležinkelio stotyje ant sienos kabo įspūdinga pano mozaika. Ją kartu su keramike Sonata Kazimieraitiene sukūrė negalią turintys vaikai ir suaugusieji. Mozaikoje yra ...
„TEDxKaunas Salon“ organizavo pokalbį apie autizmo spektro sutrikimą turinčius žmones. Diskusijos įrašo stopkadras.
„KODĖL mes į negalią įprastai žiūrime su užuojauta ar netgi vengiame, šalinamės jos? KODĖL gi negalime pasižiūrėti į tai kaip į unikalią žmogaus GALIĄ?“ – būsimus atviros ...
Direktoriumi vadinamas Vasia kasdien tikrina, ar viskas kavinėje gerai veikia. Kavinės „Įtraukusis barista“ archyvo nuotr.
Minsko centre duris atvėrė kavinė „Įtraukusis barista“. Ji išskirtinė tuo, kad čia dirba negalią turintys žmonės – du juda neįgaliųjų vežimėliais, vienas turi regėjimo negalią, ...
Pyktis (nuotr. Shutterstock.com)
Pyktis, agresija būdingi ne vien psichikos negalią turintiems žmonėms. Vis dėlto kai kuriais atvejais dėl vienokių ar kitokių priežasčių šie žmonės tampa agresyvūs. Su tuo ...
Profesinių pedagogikos studijų absolventui Grigui Sakaliui įteiktas ir diplomas, atspausdintas Brailio raštu. Edgaro Kurausko nuotr.
Liepos 1-ąją vykusi Vilniaus universiteto (VU) diplomų įteikimo šventė liks universiteto istorijoje – ir ne tik todėl, kad dėl pandemijos iškilmės vyko ne šv. Jonų bažnyčioje, ...
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų