Septynis insultus patyrusią Laurą naujam gyvenimui prikėlė triratis

Skaityk lengvai

Neįgaliojo vežimėliu judanti Laura (pavardė redakcijai žinoma) iš medikų girdėjo, kad sportuoti jai neverta – sveikata vis tiek tik prastės, tad kam vargti. Moteris neatsisakė svajonės. Patyrusi 7 insultus ji kasdien keliauja į sporto salę, važinėja triračiu ir svajoja dalyvauti tarptautinėse triračių varžybose. 

Bėgiojimas su triračiu gali pakeisti negalią turinčio žmogaus gyvenimą. (nuotr. asm. archyvo)
6

Lauros namuose, vienoje iš knygų lentynų, pagarbiai išrikiuotos sporto varžybose jos iškovotos taurės, medaliai. „Tėvas išmokė žaisti šaškėmis, tad mudu su broliu visada laimėdavome“, – sako moteris ir rodo prizus, iškovotus jau tuomet, kai varžybose ji dalyvavo tapusi Neįgaliųjų sąjungos nare. „Dabar tik ir laukiu varžybų, treniruočių“, – prisipažįsta moteris ir su liūdesiu prisimena tą metą, kai medikai artimiesiems sakė, kad po patirtų insultų Laura pamažu taps daržove. 

REKLAMA

Lauros sveikata niekada nebuvo stipri: nuo kūdikystės ji prastai matė, šlubavo. Tačiau mergaitė mokėsi, dirbo, anksti po insulto mirus mamai rūpinosi tėvu ir broliu. Jautėsi atsakinga už šeimos vyrus, rūpėjo juos pamaitinti, apskalbti. Deja... Pirmas insultas Laurą ištiko daugiau nei prieš dešimt metų. Jai buvo 38-eri. Tuomet medikai nepatikėjo, kad tokią jauną moterį gali ištikti insultas, todėl ne iš karto ligą nustatė. „Sakiau: rašykit „peršalimas“, jeigu nežinot, kas man yra“, – prisimena moteris. 

Insultai kartojosi. Laura užmerkia akis ir vardija: antras, trečias, ketvirtas... Vos spėdavo atsigauti po insulto, pradėdavo stiprėti, kabintis į gyvenimą, ir vėl. Penktasis buvo nugaros smegenų insultas (išeminis). Moteris nebegalėjo pajudinti ne tik kojų, bet ir dešiniosios rankos, sutriko kalba. Ligoninėje ji buvo maitinama per zondą. Kai atgaudavo jėgas, vykdavo į reabilitaciją, o greitai ir vėl turėdavo grįžti į ligoninę. Tačiau Laura nepasidavė. Didelėmis pastangomis moteris vėl pradėjo normaliai kalbėti – už tai yra dėkinga kantriai su ja reabilitacijoje dirbusiai logopedei. Daug mankštinosi, padedama nuostabaus kineziterapeuto, ir pradėjo judinti ranką, kuri buvo sustingusi kone dešimt metų. Bet jėgos negrįžo, teko atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį ir daugiausiai laiko praleisti namuose. Dažniausiai gulėdavo lovoje, liūdėjo ir jautė, kad jėgų vis mažiau. 

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Septynis insultus patyrusią Laurą naujam gyvenimui prikėlė triratis

Viltingą žinią rado internete 

Seni draugai atitolo, jautėsi labai vieniša, tik brolis ištikimai ja rūpinosi. Tačiau gyvenimas tarp keturių sienų moterį dusino, kartais atrodydavo, kad iš nevilties aptemsta protas. „Mane buvo apėmusi baisi depresija, nesitikėjau nieko šviesesnio, medikai taip pat vilčių neteikė“, – pasakoja moteris. 

REKLAMA

Laura lankėsi pas psichologę, bet nepadėjo ir pokalbiai su ja. „Mačiau tik juodas spalvas, jaučiau visišką beprasmybę“, – prisimena pašnekovė. Kompiuterio įsijungti ir naršyti internete jai visai nesinorėjo: „Kam? Vis tiek pasmerkta sėdėti tarp keturių sienų ir su baime laukti, kol ištiks kitas insultas. O kas po jo?“ 

Kaip ir kodėl vieną dieną įsijungė kompiuterį ir įlindo į internetą, dabar Laura negali pasakyti, bet pamena, kad perskaitė apie Aktyvaus užimtumo centrą „Eik“ ir tarsi kas kvapą užgniaužė, tarsi jai pasakė: „Eik“. „Pagalvojau, kad šis centras – paskutinė mano galimybė išeiti iš namų, ką nors keisti, ir parašiau jiems“, – sako Laura. Jai paskambino centro vadovė Aušra Kriškoviecienė ir pasakė, kad lauks centre. Sutarė dėl laiko, nusiteikė, atvažiavo lydima brolio, bet vos iškart neatsisveikino. Treneriai, pamatę Lauros galimybes, pradėjo abejoti, ar ji iš viso galės sportuoti. Medikai, pas kuriuos gydėsi Laura, jai buvo sakę, jog neverta nei pačiai vargti, nei trenerių varginti. 

Bet moteris priprašė brolio palydėti ir į treniruotę atvyko antrą, trečią kartą. Jos atkaklumas drąsino trenerius, o ji pati giliai širdyje tikėjo, kad pavyks. 

Kiek procentų darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba?
Prašome pasirinkti atsakymą!
25 proc.
36 proc.
47 proc.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kiek procentų darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba?
25 proc.
55%
36 proc.
24.7%
47 proc.
20.3%

REKLAMA

Sportas keičia gyvenimą 

„Važinėju į treniruotes treji metai“, – sako Laura ir pasakoja, kad iš pradžių ją tiesiog pakeldavo iš neįgaliojo vežimėlio specialiais diržais ir pastatydavo ant saugaus „Eik“ treniruoklio. Lauros raumenys buvo silpni, ji pati negalėjo nė kiek pastovėti. Tris mėnesius moteris tik stovėdavo ant treniruoklio laikoma diržų, bet buvo atkakli. Ji stiprėjo, įgavo šiek tiek jėgų ir pradėjo mankštintis, o po pusmečio treneris ją pastatė prie triračio. Laura neslepia – buvo baisu, bet pati save tikino, kad tiek iškentėjusi nebeturi ko bijoti. 

„Iš pradžių mane tik pastatė prie jo, o paskui pradėjau žingsniuoti, ir vis greičiau, greičiau. Apėmė nenusakomas jausmas, pasijutau tarsi vėl vaikščiočiau, bėgiočiau. Aš, tiek metų pragulėjusi lovoje, galėjau judinti kojas!“ – kaip jaukinosi triratį, pasakoja Laura. 

Praėjusiais metais bėgdama su triračiu išvykoje Panevėžyje Laura patyrė peties traumą, bet išsigydė ir vėl bėgioja. O kai negalėjo bėgioti, taip pasiilgdavo triračio! Du kartus varžybose jos laikas, per kurį įveikė trasą, buvo geriausias. Mažeikiuose ji buvo tarp geriausių šaškių ir neįgaliųjų mėgstamiausios bočios žaidėjų, taip pat ir bėgančių su triračiu. 

Kodėl taip sunku gauti reabilitaciją? 

Pasidžiaugusi savo galimybėmis sportuoti Laura pradeda kalbėti apie reabilitacinį gydymą. Tokį gydymą gauti sunku, net jei esi patyręs septynis insultus. 

Kai ji patyrė peties traumą, gavo tik ambulatorinę reabilitaciją, o poliklinika, kurioje ši jai buvo paskirta, ne visur pritaikyta judantiems neįgaliojo vežimėliu. Kasdien atvažiuoti be lydinčio asmens Laura negali. „Negi aš, patyrusi tiek insultų ir kitų šalutinių ligų, tarp jų net epilepsiją, neturėčiau gauti nuolatinio reabilitacinio gydymo?“ – klausia Laura. Deja, atsakyti į jos klausimą negalėjau. 

REKLAMA

Bet moteris vėl pradėjo pasakoti apie tai, kaip laukia treniruočių. Antradienį iš ryto ji bėgios su triračiu „Siemens“ arenoje, o po pietų Baltupiuose esančioje salėje mankštinsis su specialiu treniruokliu. Laura prisipažįsta, kad svajoja nuskristi į Daniją, į varžybas arba nors į ten organizuojamą stovyklą judėjimo negalią turintiems žmonėms. „Niekada neskridau lėktuvu. Bijojau. O dabar taip noriu, noriu naujų potyrių. Pinigėlių susitaupysiu iš savo pensijytės.“ 

Kai pasakau, kad antradienį ateisiu į „Siemens“ areną pasižiūrėti, kaip jai sekasi bėgioti su triračiu, Lauros akys sužimba. „Mano trenerės nuostabios, – sako ji. – Parašykite apie jas...“ 

Centro lankytojai moko ištvermės 

Pamačiusi mane ateinančią į „Siemens“ areną, Laura apsidžiaugia, prisipažįsta maniusi, kad pažadėdama ateiti juokavau, ir tuojau supažindina su trenere savanore Rasa Narbuntaite-Rudžioniene. Rasa – finansų specialistė, tačiau randa laiko savanoriauti. Ji lydi su triračiu bėgantį negalią turintį žmogų, o vykstant į varžybas padeda neįgaliesiems pasinešti triračius. „Laurą pažinau atėjusi dirbti į centrą, – sako Rasa. – Ji viena aktyviausių mūsų lankytojų. Negaliu ja nesižavėti, mokiausi iš jos ištvermės, drąsos, stebėjausi, kaip šios moters neparbloškė ligos, ir supratau kodėl: jai padėjo jos ryžtas, valia, noras kokybiškiau gyventi.“ 

Centro „Eik“ vadovė ir trenerė Aušra Kriškoviecienė pasakoja, kad pirmasis susitikimas su Laura buvo sudėtingas. Laura nenorėjo sakyti, kiek sveikatos bėdų iš tiesų turi, bet jos akyse buvo tiek pasiryžimo sportuoti, keisti savo gyvenimą, kad Aušra negalėjo jai atsakyti, o dabar neatsidžiaugia Lauros sėkme. 

REKLAMA

Gaila, kad Laura nenori prisistatyti savo tikruoju vardu ir pavarde, bet Aušra supranta savo klubo lankytoją: „Mūsų centrą lankantys žmonės labai jautrūs, lengvai pažeidžiami. Jie baiminasi, kad visuomenė jų nesupras, juk rašote ne apie popso žvaigždes...“ Sakau trenerei, kad ši moteris ir yra tikra žvaigždė – kelrodė žvaigždė ir tiems, kuriuos ištiko negalia, ir mums visiems.

Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.


Rašyti komentarą...
A
Auksė
2020-01-19 21:07:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
Šaunuolė, verta mokytis iš Jūsų, kaip trokšti gyventi.
Atsakyti
-1

P
PRL
2020-01-19 13:22:48
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gerai, kad yra tokių užsispyrusių ir nepasiduodančių žmonių, sugebančių kovoti už savo išlikimą.
Atsakyti
0

S
Svajūnas
2020-01-22 07:08:26
Pranešti apie netinkamą komentarą
Svarbu judėti pagal galimybes, tačiau nesustoti!!!
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų