Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2020.01.13 15:14

Praėjusių metų lapkričio–gruodžio mėn. VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) iniciatyva įvairiuose Lietuvos regionuose rengė šviečiamąją kampaniją – susitikimuose su vietos politikais, specialistais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, bendruomenėmis ir visuomene pristatė Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, negalią turinčių žmonių situaciją, kalbėjosi apie svarbiausias problemas ir jų sprendimo būdus. 

VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras ir asociacijos „Tėvai švietimui“ vadovė Kristina Paulikė. VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras archyvo nuotr.

VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras ir asociacijos „Tėvai švietimui“ vadovė Kristina Paulikė. VšĮ Švietėjiškų iniciatyvų centras archyvo nuotr.

Apie šios kampanijos rezultatus ir išvadas kalbamės su Švietėjiškų iniciatyvų centro direktore Kristina Paulike. 

REKLAMA

Kompanija buvo labai intensyvi – kiek susitikimų suorganizavote? 

Aštuoniuose Lietuvos regionuose vyko 35 renginiai. JT Neįgaliųjų teisių konvenciją pristatėme 10 savivaldybių ir 10 bendruomeninių organizacijų tarybų posėdžiuose ir 15-oje įvairių renginių – konferencijų, diskusijų, seminarų, mokymų, skirtų nevyriausybiniam sektoriui, verslui, architektams, švietimo, sveikatos, socialinės ir kitų sričių specialistams. Pristatymus išgirdo apie 1000 žmonių iš įvairių sektorių, neskaičiuojant stebėjusių tiesiogines renginių transliacijas internetu. 

Apie ką susitikimuose daugiausia kalbėjotės? 

Aptarėme negalią turinčių žmonių situaciją – akcentavome aplinkos pritaikymo, sveikatos, švietimo, socialinių paslaugų plėtros, fizinio ir informacijos prieinamumo, kitus aktualius klausimus. Dažniausiai susitikimuose su atskiromis tikslinėmis grupėmis akcentavome joms aktualiausias problemas, o su vietos politikais stengėmės aprėpti visą problemų spektrą. 

Apie požiūrį į neįgaliuosius, paslaugų užtikrinimą ir aplinkos prieinamumą kalbėjome su bendruomeninėmis organizacijomis, su architektais aptarėme fizinio prieinamumo, universalaus dizaino principus, naująjį Statybos techninį reglamentą, su švietimo atstovais diskutavome apie įtraukųjį ugdymą, pagalbos mokiniui užtikrinimą, su kultūros darbuotojais – apie kultūros paslaugų, informacijos prieinamumą, susitikimuose su verslininkais koncentravomės į negalią turinčių žmonių įdarbinimo problemas ir galimybes, pristatėme įvairias valstybės finansuojamas priemones ir pan. 

REKLAMA

Kiek procentų darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba?
Prašome pasirinkti atsakymą!
25 proc.
36 proc.
47 proc.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kiek procentų darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba?
25 proc.
54,6%
36 proc.
24,4%
47 proc.
21%

REKLAMA

Koks bendras įspūdis po visų šių susitikimų? Kaip regionuose suprantama negalios, neįgaliųjų teisių situacija? Kokios informacijos labiausiai trūksta? 

Situacija kiekviename regione labai skirtinga. Vis dar trūksta informacijos apie universalų dizainą, aplinkos, informacijos prieinamumą, paslaugų užtikrinimą. Stebina, kad vis dar vartojama sąvoka „invalidas“ – šį žodį girdėjau ir iš paprastų gyventojų, ir iš politikų. Deja, neįgalieji vis dar susiduria su visuomenės abejingumu, klaidingais stereotipais, ypač apie intelekto ir psichikos sutrikimų turinčius žmones. Negalią turinčius tiek suaugusiuosius, tiek vaikus bendruomenės pamiršta, nekviečia į renginius, neįtraukia į veiklas, net nežino, kaip jie gyvena. Taigi, mums dar labai trūksta bendruomeniškumo. 

Pastebėjau, kad ten, kur veikia aktyvūs lyderiai (nesvarbu, ar tai politikai, ar specialistai, ar nevyriausybininkai), ten jaučiamas progresas, vyksta akivaizdūs pokyčiai. Labai nudžiugino situacija vienoje iš savivaldybių, kur aktyvios Socialinės paramos skyriaus vedėjos rūpesčiu atsakingai vertinamas paslaugų poreikis, vyksta viešinimo kampanijos apie universalų dizainą, teikiama visokeriopa pagalba nevyriausybiniam sektoriui ir t. t. Kitoje savivaldybėje radau aktyvius visuomenininkus, kurie nestokoja idėjų, kaip kūrybiškai įgyvendinti projektus, bendram darbui sutelkti vietos žmones, NVO sektorių, specialistus. Dar kitoje savivaldybėje pasidžiaugiau nuoširdžiai socialiniais klausimais besirūpinančiais vietos politikais, kurių inicijuoti sprendimai rodo akivaizdžius pokyčius. 

REKLAMA

Minėjote, kad sutikote aktyvių visuomenininkų. Ar visur nevyriausybinės organizacijos išnaudoja turimus išteklius? 

Turime tikrai labai daug įvairių finansavimo priemonių nevyriausybiniam sektoriui tiek vietos, tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, tačiau akivaizdu, kad ne visos jos naudojamos efektyviai. Pasigendu gerai veikiančių stebėsenos mechanizmų, kurie padėtų įvertinti esamą situaciją ir nusimatyti veiksmingas priemones. Būtina stiprinti regionuose veikiančių NVO institucinius gebėjimus, kurių trūksta tiek teikiant paslaugas, tiek neįgaliesiems atstovaujant valdžios institucijose. Regioninėms organizacijoms daugiau dėmesio turėtų skirti jas jungiančios NVO. Neįgaliųjų organizacijoms siūlyčiau neapsiriboti veiklomis savame rate ir dirbti kartu su kitose srityse veikiančiomis organizacijomis. Siekiant didesnio poveikio būtina bendradarbiauti. 

Nuolat konstatuojama, kad regionuose labai trūksta paslaugų neįgaliesiems, šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Kokios tokios situacijos priežastys? Ar didžiausia problema – lėšų trūkumas? 

Akivaizdu, kad savivaldybėse retai socialinė sritis patenka į prioritetų viršūnes, o to pasekmės – šiai sričiai neskiriamas pakankamas finansavimas, neieškoma priemonių, kaip pritraukti kvalifikuotų specialistų, nesirūpinama paslaugų plėtra. 

Vis dar didelė problema – neatsakingas paslaugų planavimas. 2018 m. Valstybės kontrolės atliktas tyrimas parodė, kad sudarant planus dažniausiai remiamasi praėjusių metų faktiškai teiktų paslaugų duomenimis, o gyventojų ir NVO nuomonės klausiama tik 10-yje savivaldybių. Dėl to neužtikrinama, kad į socialinių paslaugų planus būtų įtraukti tikrieji gyventojų poreikiai, o asmenys, turintys negalią, ir jų artimieji mažai informuojami apie paslaugas, kurias galėtų gauti. Jei šie gyventojai nesikreipia su konkrečiais prašymais, savivaldybės gali tokių paslaugų ir neplanuoti, teigdamos, jog nėra poreikio. Poreikį būtina sukurti oficialiais prašymais ir raštais, į kuriuos savivaldybės būtų priverstos atsakyti, o tam reikia, kad potencialūs paslaugų gavėjai žinotų apie paslaugų gavimo galimybes. 

REKLAMA

Regionuose veikiančios neįgaliųjų organizacijos ne visada pajėgios teikti kokybiškas paslaugas, neturi reikiamų specialistų, gebančių įgyvendinti didesnius projektus. Jei kalbame apie viešųjų paslaugų perdavimą NVO sektoriui, turime pasirūpinti ir jo gebėjimų stiprinimu tiek savivaldos, tiek valstybiniu lygmeniu. Tam priemonių yra, tereikia jomis pasinaudoti. 

Kas kaltas dėl to, kad trūksta informacijos apie teikiamas paslaugas? 

Prieš beveik 3 metus, kai mano pačios jau anapilin iškeliavęs tėtis tapo neįgalus, asmeniškai su tuo susidūrėme. Parsivežusi tėtį iš slaugos ligoninės mama nežinojo, ką toliau daryti, niekas jai nesuteikė jokios informacijos. Tik tada supratau, kad patogios ir susistemintos informacinės sistemos mes neturime. Žinoma, tuo metu buvo galima mėtyti akmenis ir į pačių įstaigų daržą, ir į savivaldos, ir į ministerijos. Taigi tuo metu ėmiausi valstybinių iniciatyvų, kad atsirastų įrankis, užtikrinantis žmonėms informacijos prieinamumą. Reikia pasidžiaugti, kad netrukus dienos šviesą išvys NRD užsakymu kuriama interneto svetainė www.manogarantijos.lt, kuri padės lengvai rasti visą susistemintą informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų patvirtintas garantijas neįgaliesiems ir jiems teikiamas paslaugas. 

Naujausiais duomenimis, Lietuvoje dirba 36 proc. galinčių dirbti neįgaliųjų. Kokia tokių žmonių įdarbinimo situacija regionuose? 

2019 metai pasižymėjo renginių šia tema gausa. Pristatytos įvairios apklausos, tyrimai, išsakytos darbdavių, neįgaliųjų, valdžios pozicijos. Apibendrinant tiek mūsų viešinimo kampanijos rezultatus, tiek vykusių renginių informaciją, galima išskirti šias pagrindines negalią turinčių žmonių įdarbinimo problemas: darbdavių nuostatos, neįgaliųjų požiūris, nepritaikytos darbui sąlygos, nepakankamas dėmesys šiai temai savivaldybėse. 

REKLAMA

Situacija darbo rinkoje didele dalimi priklauso nuo darbdavio turimų išankstinių nuostatų, vis dėlto ne mažiau svarbus ir paties neįgaliojo pasitikėjimas savimi, gebėjimas parodyti savo gerąsias savybes. Labai svarbu parengti CV, kuriame atsiskleistų, kokie pretendento gebėjimai, turimi įgūdžiai ir kiti privalumai. Rengiant CV neužtenka paminėti, kad asmuo yra dirbęs vienoje ar kitoje įmonėje, patartina nurodyti ir atsakomybės sritis, pasiekimus, savanorystės patirtį, studijų metais įgytas žinias ir kt. 

Džiugu, kad daugėja darbdavių, kuriems nesvarbu, ar žmogus turi negalią, jiems svarbi žmogaus kvalifikacija, pasirengimas, motyvacija dirbti. Pažįstu darbdavių, įdarbinusių ne vieną neįgaliojo vežimėliu judantį žmogų. Jie dirba nuotoliniu būdu, todėl labai patogu, nereikia kojos iš namų kelti, užtenka kompiuterio, telefono. Atviroje darbo rinkoje tokių darbo vietų labai daug, tad jas tikrai galima pasiūlyti negalią turintiems žmonėms. Žinoma, svarbus ir profesinis pasirengimas atlikti vieną ar kitą darbą. Deja, kol kas ši sritis apleista – neįgaliųjų profesinis pasirengimas ir išsilavinimas yra žemesnis nei kitų. 

Akivaizdu, kad norint pakeisti situaciją svarbiausia keisti požiūrį. Kaip jį keisti, kas tuo turi rūpintis? 

Požiūris – esminis dalykas priimant sprendimus, formuojant politiką, balsuojant per rinkimus ir t. t. Nuo to, kaip vertini situaciją, priklauso ir tavo elgesys. Problema ta, kad pakeisti jį ne taip paprasta. Greičiausiai požiūris keičiasi asmeniškai susidūrus su problema. Vis dėlto būtina stengtis keisti visuomenės narių požiūrį, pirmiausia pasitelkiant žiniasklaidą, įvairias kitas visuomenės informavimo priemones. Ilgas, bet pats veiksmingiausias kelias – požiūrio ir nuostatų formavimas vaikystėje: šeimoje, ugdymo įstaigose ir kitur. Tuo rūpintis turime visi. 

REKLAMA

Ką daryti, kad keistųsi vietos politikų, valdininkų, specialistų požiūris, kad jie domėtųsi neįgaliųjų teisių klausimais, kad jiems rūpėtų spręsti problemas, su kuriomis kasdien susiduria negalią turintys žmonės? 

Tiek įstaigos, tiek savivaldos, tiek valstybės lygmeniu turi būti išsikeltas tikslas – užtikrinti negalią turinčių žmonių teises numatant tam reikalingas priemones. Kad situacija keistųsi, iš esmės reikia nedaug – gerinti supratimą apie negalią, savivaldybėse atsisakyti formalaus požiūrio į aplinkos prieinamumo ir universalaus dizaino reikalavimus, konsultuotis su neįgaliųjų organizacijomis, jas aktyviai įtraukiant į projektavimo, stebėsenos procesus. Vis dėlto visur akcentuoju – jei nėra aktyviai veikiančių tarnaujančių (ne pirmaujančių) lyderių – nuo NVO iki politikų, specialistų, nebus ir progreso. Nesvarbu, apie kokią sritį kalbėtume, visur būtina lyderystė.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

NBA išplatino įrašą Kobe Bryanui atminti: griebia už širdies
DABAR RODOMA
NBA išplatino įrašą Kobe Bryanui atminti: griebia už širdies
DABAR RODOMA
Pamatykite: 10 Kobe Bryanto metimų, atnešusių komandai pergalę
DABAR RODOMA
40 įspūdingiausių Kobe Bryanto karjeros dėjimų
DABAR RODOMA
Bryanto karjeros kelias NBA
DABAR RODOMA
Tarasovai atvirai prabilo apie skyrybas: negailėjo kritikos strėlių
DABAR RODOMA
Neįtikėtina Algimantės kova: dvidešimtmetė net du kartus įveikė vėžį
DABAR RODOMA
Klientas nustėro: kartu su maistu – šokiruojantis radinys lėkštėje
DABAR RODOMA
„Tesla“ automobiliu į garažą važiavusi moteris nustėro: nuostoliai nejuokingi
DABAR RODOMA
Žvėriškas Sabonio pasirodymas prieš „Timberwolves“
DABAR RODOMA
Rusijos cirko pasirodymas virto tragedija: vaikai stebėjo paklaikę
REKLAMA
Depresija (nuotr. 123rf.com)
Paauglystė – nelengvas laikotarpis kiekvienam žmogui. Tai metas, kai ieškoma savęs, linkstama į kraštutinumus, patiriama daug sumaišties. „Išaugs, praeis“, – taip neretai ...
Aušrinė Packevičiūtė (kairėje) ir Ginta Žemaitaitytė parodoje „Adventur 2020“. Aldonos Milieškienės nuotr.
Tarptautinėje parodoje „Adventur 2020“ tarp daugiau kaip 300 dalyvių iš 20 šalių su šūkiu „Turizmas visiems Lietuvoje“ prisistatė ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS). ...
Albinas Pilypas sako, kad aktyviai judant gerėja nuotaika, išsiskiria laimės hormonas – serotoninas. (nuotr. asm. archyvo)
Druskininkuose gyvenantis Albinas Pilypas, susirgęs antrojo tipo diabetu, ne tik prisijaukino klastingą ligą. Vyras padarė tai, kas daugeliui atrodo neįmanoma – pavertė ligą ...
Jūratė Dabžanskienė su vyresniąja dukra Igne. (nuotr. asm. archyvo)
Šiluviškės Jūratės Dabžanskienės gyvenimas nelepino nuo kūdikystės. Augusi be tėvų, ne kartą palikta ir išduota, ji rado ramybę ir paguodą tikėjime bei savo šeimoje.  ...
Įgyvendintą projektą pristato VšĮ „Vilties žiedas“ atstovė Gintė Motiejaitienė. Aldonos Milieškienės nuotr.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui šiemet Lietuvos pateiktoje Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje bus aprašyta šalyje pradėta teikti asmeninio ...
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų