Nutrūkusios gyvybiškai svarbios laivybos arterijos tarp Azijos ir Europos verčia gamintojus ieškoti brangių alternatyvų, o sąskaitos už logistiką jau dabar yra maždaug 40 proc. didesnės nei įprastai.
Daugiau naujienų iš automobilių pasaulio galite perskaityti „Automobilių naujienos“ rubrikoje.
„Volkswagen Group“ atstovai pripažįsta, kad situaciją regione stebi su dideliu nerimu, tačiau pabrėžia, jog darbuotojų saugumas yra prioritetas, o tiesioginio poveikio gamybai kol kas nejaučia. Panašios pozicijos laikosi ir „Volvo Cars“ – konvejeriai juda, o komerciniai ryšiai su Iranu nevykdomi. Tačiau tikroji drama vyksta ne gamyklose, o jūrose.
Išmoktos puslaidininkių krizės pamokos
Tai, kad Europos gamyklos vis dar dirba įprastu ritmu, lemia ne atsitiktinumas, o skaudžios praeities pamokos. Po 2020–2022 metų puslaidininkių krizės gamintojai kardinaliai pakeitė savo logistikos strategijas. Dabar sandėliuose kaupiami atsargų rezervai, kurie leidžia gamybai be sutrikimų veikti dvi ar tris savaites, net jei tiekimas visiškai nutrūktų.
Neįvardinti „Automotive News“ šaltiniai teigia, kad logistikos sistema buvo perkurta iš pagrindų: dabar vienai siuntai iš anksto rezervuojami keli galimi maršrutai, o skaitmeninės sistemos leidžia realiu laiku peradresuoti krovinius.
Kaip sėkmingas pavyzdys minimas 2024-ųjų incidentas Baltimorėje, kai sugriuvus Franciso Scotto Key tiltui, krovinių srautai į kitus uostus buvo nukreipti vos per kelias valandas.
Atsparumo kaina – milžiniška
Visgi už šį saugumą tenka mokėti. Dinamiškas maršrutų keitimas, nuolatinis sekimas ir draudimas logistikos kaštus išaugino beveik pusantro karto. Be to, laivybos milžinės „Maersk“ ir „Hapag-Lloyd“ dėl saugumo grėsmių Raudonojoje jūroje ir Sueco kanale vėl sustabdė reisus, nukreipdamos laivus aplink Afriką – pro Gerosios Vilties kyšulį.
Tai reiškia, kad kroviniai iš Azijos į Europą keliauja 10–15 dienų ilgiau. Nors trumpalaikius trikdžius galima spręsti pasitelkiant oro transportą, tai yra pernelyg brangus malonumas ilgalaikėje perspektyvoje.
Gamintojai kartu perspėja, kad jei konfliktas užsitęs, o laivybos keliai išliks nestabilūs, išaugę kuro ir transportavimo kaštai neišvengiamai suvalgys pelno maržas, o galiausiai tai pajus ir galutiniai pirkėjai.
Nerimas dėl naftos ir infliacijos
Logistinis košmaras nėra vienintelė grėsmė. Europos Sąjungos pareigūnai su nerimu stebi energijos išteklių rinką. Išaugusios naftos kainos ir brangstantis tanklaivių frachtavimas suduoda antrą smūgį energijai imlioms pramonės šakoms – chemijos, metalų ir sunkiosios gamybos sektoriams.
Net jei Sueco kanalas formaliai nėra uždarytas, geopolitinė rizika jį paverčia neįžengiamu. Kol vežėjai Raudonąją jūrą laikys karo zona, Europos tiekimo grandinės bus priverstos daryti brangius lankstus aplink Afriką, o tai reiškia ne tik didesnes sąskaitas, bet ir nuolatinį infliacijos pavojų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
