Rugsėjo 12 dieną portalas Balsas.lt publikavo interviu su Ignalinos atominės elektrinės (IAE) korporatyvinių reikalų direktoriumi Osvaldu Čiukšiu. Kalbėdamas apie IAE įsivyravusį chaosą bei Energetikos ministerijos spaudimą, kuriuo siekiama jį patį pašalinti iš pareigų, O. Čiukšys išsakė nuomonę ir apie buvusią IAE personalo direktorę Silviją Petrošiūtę-Gailiuvienę: „Ž. Jurkšų paskyrus generaliniu direktoriumi jis iš karto ją paskyrė personalo vadove, nors ji buvo laikinai einanti pareigas ir aš tikrai nebūčiau jos skyręs, būčiau siūlęs atsisveikinti. Tai buvau tikrai pasipiktinęs, kad pirmą savo darbo dieną Ž. Jurkšus paskyrė ją personalo direktore, nustatė 16 tūkst. litų atlyginimą, kuris yra didesnis už kitų direkcijų vadovų, net jai neišdirbus trijų mėnesių.
Tai labai prastas signalas kolektyvui, kuris jos iš pat pradžių nepriėmė, po to ji kūrė intrigas, priėmė savo draugę Mokymo centro direktore be konkurso, nustatė jai 7 tūkst. litų atlyginimą.“
Atsakydama į šiuos O. Čiukšio teiginius, S. Petrošiūtė-Gailiuvienė parašė atvirą laišką, kurį ir skelbiame:
„Osvaldai, aš iki šiol maniau, kad žodis „boba“ yra susijęs su lytimi, išsilavinimu ir noru būti „teisingiausia“ – kuo daugiau purvo ant kitų, tuo švaresnė pati atrodau! Dabar matau, kad tai nėra lytis. Ir vyrai būna bobos.
Matau, kad šlubuoja atmintis, tad priminsiu faktus, kuriuos užmiršai per trumpus tris mėnesius. O gal psichologinė trauma praradus postą sukėlė dalinę amneziją? Nesikišiu į derybų su ES ir „Nukem“ klausimą, turiu tik vieną pastabą – jos strigo anksčiau, nei tavęs paprašė išeiti. Tikriausiai todėl ir paprašė, kad derybos stringa, o ne atvirkščiai. Supainiojai pasekmes su priežastimis.
Tavo poreikis ginti savo geriausią draugą Romą Švedą labai pagirtinas. Jis savo laiku palaikė tau užnugarį, dabar tu jį gini. Medalio vertas žingsnis. Tačiau R. Švedas pasitraukė savo noru. Sakai, kad „Tai, kad konkretus žmogus dalyvauja juose (projektuose) nuo pradžios iki pabaigos, yra auksinė sėkmės taisyklė.“ Šventa teisybė. Bet juk R. Švedo niekas neišmetė. Pats nebesuvaldė situacijos ir pasitraukė. Teisi čia Prezidentė – žmogus, nepabaigiantis savo pradėtų darbų nėra vertas pagarbos. Arba auksinė projektų valdymo taisyklė, kurią žino net pradedantieji projektų vadybininkai: jei nesi tikras, kad užteks resursų pabaigti projektui – net nepradėk. Matyt, pritrūko tavo draugui jėgų atsilaikyti prieš priešiškas jėgas. Galbūt visas savo jėgas išeikvojo tiesiogiai bandydamas iki mažiausių smulkmenų valdyti Ignalinos atominę elektrinę ir rašinėdamas feljetono vertus atsakymus į prašymus padėti spręsti valdybos kompetencijai priklausančius klausimus.
Trumpai – bijai vilko, neik į mišką.
Rėkti visa gerkle, kad muša ir liepia eiti iš įmonės, gal ir gudru. Pratempsi laiką, gausi dar vieną-kitą atlyginimą. Bet gal vyriškiau būtų susėsti ir „pasitarus su savo komanda“ pasisiūlyti išeiti šalių sutarimu?
Tie, kurie ketina trauktis iš IAE, yra tavo atsivesti žmonės. Gal ir bus keista tau girdėti, bet jų niekas nepasiges. Aš priskaičiuoju keistų personažų, kurie į pareigas priimti nežinia kodėl, apie dešimt. Tai yra tik pusė procento IAE darbuotojų. „Staltiese jiems kelias“ – kitiems bus lengviau kvėpuoti. O tavo demaršai su skundais dar būnant vienu iš valdymo komandos narių atrodo labai neskaniai.
Chaosas yra ne atominėje elektrinėje. Chaosą valdyme tu ir tavo komanda nuosekliai kūrėte nuo pirmos tavo patraukimo iš generalinio direktoriaus posto dienos. Apkalbos, iškreiptų žinių apie situaciją įmonės viduje nešimas į ministeriją ir valdybą, tavo komandos nusistatymas prieš „čiabuvius“ – visa tai tapo duona kasdienine. Visomis jėgomis stengeisi su savo atsivestais darbuotojais sudaryti įspūdį, kad tave patraukus iš posto įmonė tapo nevaldoma. Apie kiekvieną iš tų, kas užima vadovaujančią poziciją ir dirba įmonei, o ne tau asmeniškai, turėjai sukūręs po siaubo pasaką ir, padedamas R. Švedo, (kuris yra tavo geriausias draugas ir nenorėjo Ž. Jurkšaus generalinio direktoriaus poste) sudarei ministrui būtent tokią nuomonę : įmonę valdo besmegenių bestuburių intrigantų ir paleistuvių klika, kuri jau ryt-poryt sukels branduolinę katastrofą.
Apie ministeriją, kuri išmano darbo kodeksą ir procedūras aš patylėsiu – tai parodys laikas. Bet kad valdyboje darbo kodeksas ir kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai yra „terra incognita“ – tai faktas. Prisimink vieno iš darbuotojų atleidimo šį pavasarį istoriją – ministerijos ir valdybos kompetencijos lygis taikant darbo kodeksą buvo žemiau kritikos lygio. Bet sugebėjimai šantažuoti ir bauginti verti aplodismentų.
Su atleidimu jau tiek prispekuliavai, kad nebėra ką ir kalbėti – dar neatleido, jau rėki visa gerkle. O jei neatleis, kaip tikiesi toliau dirbti? Aš esu už tai, kad kaltę pripažįsta tik teismas, bet tavo atveju jau veikia etikos kodeksas. Ar tikrai gali ramiai miegoti, nes nesi nieko užgavęs? O šis tavo besitęsiantis benefisas, nejaugi nieko neužgavo?
Net neįsivaizduoju situacijos, kad dėl vienos merginos, iš kur ji bebūtų, priėmimo atleidžiami generaliniai direktoriai. Taip nebūna – nebent ji yra priešų infiltruota naujoji Mata Hari. Juk šiaip buvai lankstus kaip nendrė – reikia, priimi ekspertą su viduriniu išsilavinimu ir paskiri direktoriaus lygio algą, reikia – patarėją su atlyginimu, kurio dydį minėti net raštu nejauku. Ir – nieko. Matyt, tavo atleidimui buvo kitos priežastys.
Man kyla klausimas, kas yra „gerosios korporatyvinės praktikos pavyzdys“? Juk nebuvo šitos praktikos valdant tau, nėra jos dabar – tokia jau tikrovė.
Nuolatinė vadovų kaita – su tuo sutinku. Bet kas ją sukėlė? Kas, lipdamas per savo pavaldinių (direktorių) galvas, sukišo savus į svarbius postus? Kas be aiškių priežasčių padarė viską, kad diskredituotų ir blogiausioje šviesoje parodytų visus be išimties direktorius ir V. Ševaldiną? Reikėtų, kad prisiimtum atsakomybę ir tu. Nes ir tu tai darei.
Tu IAE valdymo metu turėjai galimybę išleisti V. Ševaldiną į kasmetines apmokamas atostogas, kurių jis buvo prikaupęs tiek, kad nebebūtų grįžęs į darbą iki pensijos. Tą siūlė jis pats, tą siūliau aš ir kiti direktoriai. Tu žūtbūt turėjai parodyti valdžią ir neleidai tokio atsisveikinimo būdo. Taip, V. Ševaldinas turėjo turėti galimybę išeiti į pensiją garbingai, bet ją atėmei vėlgi tu – jam iškeltos bylos fone gražus atsisveikinimas aktų salėje būtų atrodęs kontroversiškai. O taktiniai žingsniai, kaip ir kada bus atleisti V. ir J. Ševaldinai, buvo aptariami tau aktyviai dalyvaujant. Prisimeni – tu, aš, generalinis direktorius ir dar vienas žmogus. Sudėliojom, padarėm. Staiga tu po visko išdygai ir su didžiule nuostaba puolei gailėti pono Viktoro ir piktintis jo atleidimu. Kaip pasakėčioje, kur suėdė vilkas ėriuką, gražiai palaidojo kaulelius ir apačioje pasirašė „Liūdi grupė draugų“.
Dar trumpai priminsiu Lietuvos teisę – įmonė turi turėti galimybę taikyti visą Lietuvos Respublikos Darbo kodeksą, o ne tik tas jo dalis, kurios gina darbdavį. Jei darbuotojo elgesys netenkina darbdavio, galima siūlyti jam nutraukti darbo santykius atsiskaitant su juo garbingai. Tą patį straipsnį galima pritaikyti ir tau – juk tikrai tavo elgesys nebetenkina darbdavio. Ar tada, jei išsiderėsi išeitinę kompensaciją, irgi kreipsiesi į valstybės kontrolę (primenu – R. Švedo žmona yra Lietuvos Respublikos valstybės kontrolierė)?
Nežinau kodėl, bet ir aš asmeniškai tau užkliuvau. Pabandysiu atgaivinti tavo atmintį: 2010 lapkričio mėnesį „Lietuvos ryto“ dienraštyje pasirodė skelbimas, kad IAE ieško PERSONALO DIREKTORIAUS. Aš dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Pats per savo padėjėją man paskambinai ir pasiūlei darbo vietą. Tik įnešei mažą pataisymą. Direktoriaus nebereikia, nes nebėra krūvio, išdalintos atsakomybės ir labai greitai bus naikinama ši pareigybė. Pasakei, kad norėtum matyti mane Įmonės veiklos planavimo grupėje, personalo eksperto pozicijoje. Tačiau būtent dėl to, kad tai ne direktoriaus, o eksperto pereigos, pasiūlei mažesnį atlyginimą. Pirmą (na, gal antrą) mano darbo dieną įsakymu paskyrei mane eiti DIREKTORIAUS pareigas. Ir jokios užuominos apie „laikinai“. Pareigas uždėjai dvejas, atlyginimą palikai vieną. Vėliau, bendraudama su tavimi, supratau – tu taupei pinigus, nes normalių atlyginimų verti tik tavo žmonės. Per visą darbo laiką, kol įmonei vadovavai tu, nebuvo man jokios pastabos, jokių nusiskundimų. Po tavo patraukimo iš įmonės vadovų R. Švedas ir A. Sekmokas susitikimo IAE metu palaimino mano teisinį pervedimą į direktorius. Dabar, staiga – „nepriėmė kolektyvas, kūrė intrigas, priėmė draugę be konkurso“, – kur buvai, kai už tai būtum galėjęs be vargo bandomuoju periodu atleisti?
Ir pereikim per kitus tavo dėstomus faktus:
„Ž. Jurkšų paskyrus generaliniu direktoriumi jis iš karto ją paskyrė personalo vadove, nors ji buvo laikinai einanti pareigas“, – aš nebuvau laikinai einanti pareigas, aš tavo įsakymu buvau paskirta eiti pareigas. Kaip ir dar keli darbuotojai, iki šiol „einantys pareigas“, nors pagal darbo sutartis esantys ekspertais. Ir mane pervedė į personalo DIREKTORIUS, o ne vadovus.
„Aš tikrai nebūčiau jos skyręs, būčiau siūlęs atsisveikinti“, – už ką? Kas sutrukdė? Negavai ministerijos leidimo?
Mokymo centro „direktorė“ (sakiau – tavo atmintis šlubuoja. Ji yra vadovė.) gauna maždaug pusę tau dirbančios, su tavimi atėjusios kito centro toje pačioje direkcijoje vadovės atlyginimo. Palyginimui: pavaldinių mokymo centre yra apie 20, tame kitame centre – 5. Abi vadovės iš Vilniaus. Abi su aukštaisiais išsilavinimais. Ir dar – Mokymo centro vadovės atrankoje dalyvavai tu pats ir tuometinis ĮVPG vadovas. Abu pritarėte kandidatūrai. Personalo direktorius nepasirašo padalinių vadovų darbo sutarčių ir neskiria jiems atlyginimo. Pakeisti tuometį Mokymo centro viršininką taip pat rekomendavai tu, nes senasis buvo praradęs tavo pasitikėjimą. Kas ant kito vaiko sako, tas ant savęs pasisako?
„Tai buvau tikrai pasipiktinęs, kad pirmą savo darbo dieną Ž. Jurkšus paskyrė ją personalo direktore, nustatė 16 tūkst. litų atlyginimą, kuris yra didesnis už kitų direkcijų vadovų, net jai neišdirbus trijų mėnesių.“ O kuo tu pasipiktinai? Kad neatsiklausė tavęs? O kas gi tu toks tą dieną jau buvai – mistinės direkcijos vadovas be nei vieno pavaldinio. Bet juk baisiausia buvo tai, kad tave pažemino pareigose, o mane paaukštino.
Mano atlyginimo dydžio viešinti tu neturi jokios teisės. Taip pat ir mano buvusios pavaldinės. Jau vien už tai tave gali atleisti. Tavo laimė, kad nei mano, nei jos atlyginimų tavo nurodyti skaičiai neatitinka. Ir dar – mano atlyginimas buvo antras nuo galo tarp direktorių. Teisingumo dėlei – tavo atlyginimas yra daugiau nei du kartus didesnis už kito direktoriaus, kuris tikrai kur kas daugiau naudos atneša įmonei. Skiriant į naujas pareigas nėra bandomojo laikotarpio prievolės. Ž. Jurkšus tik atstatė teisingumą mano atžvilgiu. Bandomasis dėl to niekur nedingo.
Sąmokslo teorijos apie Vaidą Skirmantą yra geras būdas dar daugiau „sukelti burbuliukų apie ryklio nosį“. Kodėl man nekilo jokių problemų dėl V. Skirmanto atėjimo? Arba kitiems vadovams? Kodėl tik viešųjų pirkimų tarnyba ir tu persigandote ir puolėte į paniką? Tik kai turi ką slėpti yra baisu, kad ras. „Sutartėlė“ už 130.000 litų yra tik niekutis. Gal ras ir kokį neniekutį?
Osvaldai, ką rašai, viskas tiesa. Bet tai tik tavo tiesa. Tai, kuo skundiesi, pats darei ir tebedarai. Gal pasilik savo reikalus sau ir nekišk į juos kitų.
Vis tiek nesuprantu vieno dalyko – kokio velnio tu įkišai mane į savo purvinų skalbinių skalbimą?
Ir ačiū už tai, kad pagaliau man leidai suprasti, kas ir kodėl visus tris mėnesius pylė purvą ant įmonės ir manęs asmeniškai.
Silvija PETROŠIŪTĖ-GAILIUVIENĖ
Susiję straipsniai:
O. Čiukšys: jei galėtų, mane sudorotų labai greitai
