Neseniai atsitiktinai mačiau, kaip sakė, jau priešpaskutinę lietuviško serialo „Garbės kuopa“ dalį.
Lietuviai kariai Kosove, tarptautinėje misijoje. Jie pavaizduoti puskvailiais kitataučių ir kitos rasės vadukų pastumdėliais, kurie paklusniai gabena radioaktyvią bombą albanų teroristams, kad ji paskui „drioksteltų“ Paryžiuje. Kariauti nemoka, žūsta be reikalo. Dialogai nerealiai kvaili. Klišės apie lietuvius – anekdotas su antisemitiniu, iš esmės antilietuvišku padažu, angliškas debilo „prisistatymas“ (aš iš Lietuvos, mes turim Čiurlionį) – tai pasityčiojimas ir iš kariuomenės, ir iš Lietuvos kaip atsilikusio, pagarbos neverto, meškų kampo.
Satyra pasišaipanti iš tokio žanro kino darbų, kuriuos apie Lietuvą galėtų pagaminti Nevzorovas? Užsienio karinių ir „veiksmo“ filmų parodija? Abiem atvejais turėtų būti kiek nors sąmojo ir skonio. Dabar to nėra.
Kadaise sovietmečiu ar Ona Šimaitė atsiuntė, ar Juozas Urbšys perdavė man iškarpą iš prancūziško laikraščio su recenzija apie filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Jį buvo parodę Paryžiuje. Net kairiosios pakraipos laikraštyje straipsnio autorius klausė: kas padarė šį filmą?
Jam buvo neaišku.
Man dėl „Garbės kuopos“ irgi neaišku.
Vytautas Landsbergis
buvęs valstybės vadovas
garbės savanoris
2008-01-24
