• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje dabartinio Pakruojo rajono miestelėnų  sostinė buvo vienas iš seniausių šiaurės Lietuvos miestelių Linkuva. Trauka - ant  rajone vyraujančios kalvos prieš daugiau kaip porą šimtų metų pastatytas karmelitų  vienuolynas ir liepos vidury visą savaitę besitęsiantys būdinga vietine tarme vadinami škapliernos atlaidai.

REKLAMA
REKLAMA

Vėliau - nepriklausomybės priešaušryje įkurta  progimnazija, 1923 metais gimnazija virtusi švietimo įstaiga Linkuvą darė ir vietinės inteligentijos  centru. Šalia gimnazijos  veikė šauliai, pavasarininkai, jaunalietuviai - jie ir  futbolo komandą turėjo – kooperatyvas, kelios lietuvių  įvairių prekių parduotuvės, savaitiniai turgūs, biblioteka,  skaitykla. Miestelis buvo gyvas, augo ir garsėjo. Su daugiau kaip du tūkstančius gyventojų turinčia Linkuva lyginant, Pakruojis su keliais šimtais jų buvo tik menka  “provincija”, nors jame ir veikė apylinkės teismo įstaiga.

REKLAMA

Tačiau  okupanto planai šią pusiausvyrą sugriovė. Nepriklausomybės laikų apskritis pakeitę rajonais, komunistai šio rajono centru padarė ne tuo laiku visų  gyventojų akį traukusią Linkuvą, bet mažai žinomą Pakruojį. Pristeigė jame įvairių komunistinių komitetų, tarybinėmis vadinamų valdžios įstaigų, mokyklų, joms įkurdinti pristatė pastatų. Pastatė ligoninę, viešbutį, nemažai sovietinio tipo daugiabučių. Ir dabar šių šiaurės Lietuvos lygumų apylinkei šviečia Pakruojis, praėjusio šimtmečio pradžioje buvusią  pažibą Linkuvą palikęs  merdėti. Pakruojyje dabar net  šeši su puse tūkstančio gyventojų, tad Lietuvos mastu – jau miestokas kaip reikia. Ir patraukliai atrodantis.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau rajone gyventojų nedaug, tik apie 32 000. Daug jaunimo išbėgiojo, gailisi senieji gyventojai, nevengdami piktokai pagrūmoti valdžioms už šio buvusio pasiturinčio krašto nuskurdinimą. Okupantas vietinių ištrėmimu ir “kitataučių” atgabenimu apylinkę gerokai padažė raudonai, o savieji elgetyną kurpia, sako  jie. Bet tokia  padėtis - ne tik šiame rajone. Ji  būdinga visoje Lietuvoje, nors gal ir nėra taip blogai, kaip lietuviai mėgsta  padejuoti. Pakruojo rajonui gal šiek tiek sunkiau, nes čia pragyvenimo pagrindas - žemės ūkis, pramonės mažai. Stambiausia įmonė - dolomito skaldos gamykla  “Klovainių skalda”,  praėjusiais metais  pasiekusi 35 milijonų litų apyvartą, ir prieštaringas nuotaikas keliantis danų pastangomis vystomas kiaulių auginimas. Bet, Europos sąjungos (ES) priemokomis naudojantis, gerėja  ir žemdirbių padėtis, tad verkšlenimai gal ir perdėti. O didesnės pastangos iš apačios po kelerių metų gal ir paskutines ašaras nušluostytų. Tik gaila, kad prie tų  pastangų žmonės dar nepriprato. Kai kuriems iš jų dar viską  turi duoti valdžia. Pagal seną įprotį, kaip anais “gerais” tarybiniais laikais. Bet klausimas dabar – kuri valdžia? O jų  Lietuvoje daug: Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, apskričių, rajonų vadovybės, seniūnijos. Kuri iš jų dejuojantiems  gyventojams  turėtų būti  naudingiausia  ir daugiausia duoti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iki šiol buvau susipažinęs su Prezidentūros, Vyriausybės ir  Seimo veikla. Per žiniasklaidą, daugiausia – tinklapį, seku jų darbus, teko stebėti ir kelis Seimo  posėdžius. Ir, deja, labai nusivilti. Šios trys turėtų būti pagrindinė valstybės gyventojų gerovės atrama. Gaila, bet kol kas taip nėra. Jų veiklos viršūnė – savo pačių gerovė. Ką veikia  kitos valdžios, mažai žinojau. Apskritys, mano nuomone, visiškai nereikalingos Apie tai jau daug kartų rašiau. Dabar tą klausimą svarsto Seimas, ir linkėčiau jiems pagaliau susiprasti ir apskritis panaikinti.Tačiau  mano supratimu, nė kiek nemenkesnės svarbos už tris vyriausias  turėtų būti ir rajonų vadovybės, nes jos - arčiausia gyventojų. Jos  geriausiai gali žinoti  jų  poreikius ir įstatymų bei savo galimybių  ribose į juos  atitinkamai atsiliepti. Todėl rajonų  valdžios  turi būti ypatingai geros. Ar jos  tokios yra?

REKLAMA

Progą bent šiek tiek apie tai sužinoti man sudarė Pakruojo rajono meras  Saulius Gegieckas. Kaip pirmajam rajono garbės piliečiui jis sudarė sąlygas susipažinti su rajono vadovybės veikla, pakviesdamas į tarybos posėdį ir leisdamas stebėti jo eigą. Birželio 21 aš jame ir atsiradau. Posėdyje dalyvavo meras, kai kurie merijos pareigūnai, įvairių darbo sričių žinovai ir 21 (iš 25) tarybos  narys. Posėdžiui vadovavo pats meras, padedamas  vicemero  Romo Medvecko. Eiga – tiesiog  minutės tikslumu. Per mažiau negu dvi valandas buvo išspręsti net 34 uždaviniai. Taip buvo galima padaryti tik iš anksto gerai pasiruošus. Pirmiausia meras perskaitė posėdžiui numatytą  darbotvarkę, kuri vienbalsiai buvo priimta. Dėl to, kad ji iš anksto buvo išsiuntinėta tarybos nariams, kartu su svarstomais uždaviniais. Ją vykdydamas, meras eilės tvarka, savaime suprantama, iš karto tik po vieną, pateikė spręstinus uždavinius. Kiekvienam  aptarti buvo pakviestas iš anksto pasiruošęs žinovas. Tada kalbėjo dėl jo pasisakyti norintieji tarybos nariai, taip pat dar prieš posėdį su sprendžiamu uždaviniu susipažinę, apsvarstę jį net atitinkamose komisijoje  ir jau susidarę  savo nuomones. Todėl pasisakymai buvo trumpi,  dalykiški, aiškūs. Jiems  pasibaigus - balsavimas. Viešas, rankų  pakėlimu. Už, prieš, susilaikė, nebalsavo. Suskaičiuojami balsai, paskelbiami duomenys. Po to nedelsiant meras pateikia  kitą uždavinį. Visi jie surašyti aiškia, suprantama kalba.

REKLAMA

Nors šis vienas  mano stebėtas  posėdis  rajono vadovybės viso darbo ir neparodė, bet visgi sudarė tvarkingai, apsukriai ir išmintingai veikiančios  vadovybės vaizdą. Nors rajono taryba sudaryta iš devynių partijų, tačiau svarstybose partinės nuotaikos nesirodė. Pirmininkaujantis socialdemokratas meras ir jam talkinantis socliberalas vicemeras draugiškai šnekučiavosi, o reiškiamos viena kitai priešingos  tarybos narių nuomonės buvo taiklios, tikslios, dalykiškos, liečiančios  tik uždavinio turinį. Priešingybė dažnai chaotiškiems  Seimo posėdžiams. Ir kaip apmaudu girdėti seimūnų bei kitų Vilniaus  partinių  klubų politikų kalbas apie nieko nenusituokiančią, net kaip balsuoti nežinančią, provinciją, kai iš tikrųjų iš tų “nenusituokiančių  provincijolų” jie daug ko galėtų  išmokti. Žinoma, rajonų tarybų posėdžiuose svarstomi ir sprendžiami ne valstybiniai, bet vietinės reikmės uždaviniai, savo apimtimi bei svarba gal ir menkesni,  tačiau sugebėjimų su jais dorotis ir čia reikia nė kiek nemažiau negu Vilniuje. Mano patyrimas Pakruojo rajono tarybos posėdyje tik sutvirtina ne kartą skelbtą teiginį: į Seimą rinkim tik vietinius politikus arba nors ir nepolitikuojančius, bet gerai žinomus dorus žmones. Politikuoti jie greitai išmoks. Iš “specų” vilniečių. O tokių dorų žmonių rajonuose yra pakankamai ir randamų be žiburio. Belieka  tik apsidairyti. Juk čia yra gydytojų, inžinierių, ekonomistų, verslininkų, pedagogų  ir kitus aukštuosius  mokslus baigusių  žmonių. Kuo jie  blogesni už vilniečius? Ir jeigu visos kitos rajonų tarybos, arba bent  jų dauguma dirba taip, kaip mano stebėti pakruojiečiai, ko daugiau ir bereikia? Tad gal ne jų mokyti turi vykti Vilniaus pilietinių institutų vadovai bei žinovai, bet iš jų pasimokyti. Ypač kaip paruošti uždavinius svarstyboms ir išvengti nereikalingų, ilgų, dažnai net piktų kalbų  posėdžiuose. Bet… Gal čia ne esmės, o daugiau mados dalykas. Vilniuje posėdžius stebi spauda, blyksi nuotraukų aparatai, šviečia televizijos lempos. Tad kaip liksi nepasirodęs? Ypač prieš rinkimus užmoju savo priešininką nutvoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Per šį apsilankymą  pirmą kartą arčiau teko susipažinti ir su tuo valdžių nuskriaustuoju kaimu. Buvau pakviestas į savo gimtinės Grikpėdžių kaimo bendruomenės susitikimą  per Jonines. Ir čia būti buvo  smagu, nors ir beveik nė vieno žmogaus nebepažinau. Bendraamžių jau beveik nebėra, o kaip tuos jaunuosius  pažinsi tik kartą per metus vos pusdieniui čia  užsukdamas? O mano gimtinė vis dėlto gyva ir, beje, ne kasdien verkianti. Susitikimas įtikino, kad neseniai įsteigta  kaimo bendruomenė veikia, retkarčiais nevengdama  nė pasilinksminti. Ir turi didelius planus.
Manau, kad atsiras  proga apie tai ir skaitytojams papasakoti.

“Amerikos lietuvis”, www.alietuvis.com

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų