Paveikslai, anot jos, priklausė mirusiam tėvui, o ji yra vienintelė turto paveldėtoja. Įdomu tai, kad apie šį lobį Aurelija sužinojo tik 2016 metais.
Anot jos, šiuo metu beveik 400 tūkst. eurų vertinami paveikslai yra eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Pareikalavo apvalios sumos
Aurelija kreipėsi į teismą su ieškiniu Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos:
„Prašau priteisti bendrą 390 524 eurų kompensaciją už 1940 m. rugpjūčio 23-ąją nusavintus meno kūrinius ir meninę vertę turinčius daiktus. 362 164 eurai už 16 meno kūrinių, eksponuojamų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Dar 16 tūkst. eurų už tapybos kūrinių rėmus. Taip pat 12 360 eurų už nusavintus meninę vertę turinčius baldus, interjero papuošimus, šiuo metu naudojamus Lietuvos kultūros paveldo bibliotekoje. Taip pat prašau priteisti mano patirtas bylinėjimosi išlaidas.“
Moteris teisme pabrėžė, kad kompensacija turi būti priteista pagal prie ieškinio pridedamą sąrašą, kuriame nurodyta 16 kūrinių, kurių bendra vertė sudaro 362 164 eurus.
„Ieškinio senaties termino šiuo atveju nesu praleidusi, nes mano teisių pažeidimas yra tęstinis, jis vyksta kiekvieną dieną atsakovei faktiškai valdant meno kūrinius, nesumokėjus man teisingos kompensacijos.
Tokiu atveju ieškinio senaties termino skaičiavimas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Atkūrus nuosavybę į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, aš ir mano įgaliotas atstovas ėmėme rūpintis ir nusavintų meno vertybių grąžinimu, kreipėmės į įvairias valstybės institucijas, tačiau sprendimo nesulaukėme“, – teismui dėstė Aurelija.
Teismo moters argumentai neįtikino
Iš pradžių ši byla buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, tačiau šis 2025 m. vasario 10-ąją ieškovės ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju laikomas praleistu. Teismo vertinimu, ieškovė elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, laiku nesikreipdama į teismą.
„Ieškovė nenurodė aplinkybių, kodėl neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti, ar kad juos atliko, tačiau reikiamos informacijos iš atitinkamų institucijų negavo, ar jai buvo užkirstas kelias kreiptis į teismą.
Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju su ieškiniu nepateikta įrodymų, kad ieškovė savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo į vertybes ar per 30 metų aktyviai ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusias vertybes ir kreiptis dėl kompensacijos už jas atlyginimo.
Teismas konstatavo, kad ieškovė, teigdama, jog apie galimą kompensaciją jai tapo žinoma tik 2016 m. birželio mėn. Panevėžio kraštotyros muziejui surengus parodą „Dvaro vartus atkėlus“ ir ieškovę pakvietus kaip paveldėtoją į parodos atidarymą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės pateikti dokumentai nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog ji turi teisę reikalauti kompensacijos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovės atstovui buvo siūlyta pateikti jos teisę reikalauti kompensacijos už nacionalizuotas vertybes patvirtinančius dokumentus, tačiau tokia teise teikti įrodymus pasinaudota nebuvo“, – rašoma Vilniaus apygardos teismo nutartyje.
Taip pat teismas nurodė, kad jei ieškovė ir turėtų teisę į prašomą kompensaciją, į kompensacijos dydį neturėtų būti įtrauktos daikto pagerinimo išlaidos ir nagrinėjamu atveju jos neturėtų viršyti 149 742 eurų vertės, kurią apskaičiavo Muziejaus restauratoriai pagal būklės iki restauravimo kategoriją, įvertindami restauravimo sąnaudas.
Kreipėsi su apeliaciniu skundu
Su atmestu ieškiniu nesutikusi Aurelija pateikė apeliacinį skundą. Anot jos, sprendime neatskleista bylos esmė:
„Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus ieškinyje pateiktus reikalavimus, šališkai išaiškino atskirus ieškinio reikalavimus, o dėl dalies ieškinio reikalavimų iš viso nepasisakė. Teismas netyrė ir nepasisakė apie kiekvieną iš objektų, už kuriuos prašoma priteisti piniginę kompensaciją, atliktus ar neatliktus restauravimo darbus.
Teismas nevertino ir neišsprendė reikalavimo priteisti iš atsakovės 16 tūkst. eurų už nusavintus tapybos darbų rėmus, nes visi nusavinti kūriniai buvo su specialiai jiems pagamintais rėmais, kurie taip pat turi vertę.“
Moteris pasakojo, kad 1992 m. rugsėjo 18 d. atkūrus nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą apeliantė ir jos įgaliotas atstovas ėmė rūpintis ginčo vertybių grąžinimu.
„Per tą laikotarpį kreipėmės į įvairias valstybines institucijas, taip pat ir į tuometinę kultūros ministrę, tačiau nesulaukusi pagalbos ir sprendimų dėl nacionalizuotų vertybių grąžinimo, kreipiausi į teismą, kad būtų priteista kompensacija.
Apie išlikusias meno vertybes sužinojau tik 2016 m. birželį, gavusi kvietimą į ginčo vertybių parodą Panevėžio kraštotyros muziejuje. Atvykusi į parodą sužinojau, kad tapybos darbai priklausė mano tėvui, jie buvo nusavinti 1940 m., saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje“, – apeliaciniame skunde dėstė Aurelija.
Nepaisant visų pastangų, Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
