Živilė Makauskienė

Lenkija – bene paskutinė pokomunistinė valstybė, kuri neišsprendė reprivatizacijos klausimo. Jau daugelį metų rengiamas ir vis atmetamas komunistinės valdžios nacionalizuoto turto grąžinimo arba kompensavimo įstatymas. Premjeras Donaldas Tuskas vizito Izraelyje metu pažadėjo, kad reprivatizacijos įstatymas bus priimtas dar šiais metais.

Prieš pusantrų metų Lenkijos televizija parodė vaizdajuostę iš vienos jaunimo organizacijos vakarėlio, kuriame dalyvavo europarlamentaro Maciejo Giertycho asistentė. Aplink laužą susėdęs jaunimėlis vaišinosi alumi,o už jų nugarų matėsi svastika.

Mažiau agresijos, bet be stebuklų - taip trumpiausiai galima apibūdinti Lenkijos premjero Donaldo Tusko vyriausybę, kuriai  vasario 23-ąją sueina  šimtas dienų. Opozicija, o labiausiai rinkimus pralaimėjusi Teisės ir Teisingumo partija, teigia, kad Piliečių Platformos ir Lenkijos Liaudininkų Sąjungos trys valdymo mėnesiai - tai prarastas laikas.

Atlietuvinti pavardes trukdo ne tik biurokratizmas ir neigiamas lenkų požiūris. Pernai rudenį Lenkijoje viešėjęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pokalbyje su Lenkijos televizijos žurnalistu apgailestavo, kad  lenkų kilmės Lietuvos  piliečiai  vis dar negali savo vardų ir pavardžių rašyti lenkiškais rašmenimis. Jis įvardijo, kad tokios padėties priežastis - lietuvių provincialumas.

Kai gruodžio 21-ąją Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Valdas Adamkus ir Lechas Kaczynskis Budzisko - Kalvarijos pasienio poste švęs Šengeno plėtrą, o milijonai devynių valstybių piliečių kels šampano taures už tai, kad pagaliau tapo visaverčiais europiečiais, Agurkių kaimo gyventoja Birutė Valinčienė, jeigu tik jėgos ir sveikata leis, nedrąsiai pereis užžėlusį Burokų kaimo vieškelį ir po šešiasdešimt metų vėl atsistos ant savo žemės, kur prabėgo vaikystės metai.

Šengeno erdvės plėtra atveria dideles galimybes regioniniam bendradarbiavimui. Keturių Lenkijos kaimynių - Čekijos, Lietuvos, Slovakijos ir Vokietijos piliečiai nuo šių metų gruodžio 21-osios laisvai keliaus per sieną, be stovėjimo eilėse ir dokumentų patikros.Lenkijos prekybininkams „Šengenas” nelygu stebuklas. Jie tikisi, kad pasieno kontrolės panaikinimas pritrauks dar daugiau klientų iš anapus sienos.

Nauja kokybė, bet nieko konkretaus nepasiekta – taip Lenkijoje komentuojami premjero Donaldo Tusko vizito Vokietijoje rezultatai. Buvo daug šypsenų , o susitikimas su Vokietijos kanclere Angela Merkel truko ilgiau, nei buvo planuota, tačiau abi šalys pasiliko prie savo nuomonės svarbiausiais klausimais: dėl Šiaurės dujotiekio ir Iškeldintųjų centro.

Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, kuris vadovauja praeitą savaitę prisaikdintai vyriausybei, susiduria su rimtais iššūkiais. Vienas iš svarbiausių – išlaikyti pasitikėjimą tų, kurie bene labiausiai prisidėjo prie jo pergalės.

Praėjus savaitei nuo parlamento rinkimų, prezidentas Lechas Kaczynskis su pergale nepasveikino Donaldo Tusko. Kai jau buvo paskelbti  rezultatai, žurnalistai klausė laimėjusios partijos lyderį, ar sulaukė skambučio iš prezidento? „Skambino prezidentas Sarkozy, skambino kanclerė Merkel, skambino Sopoto prezidentas“, šypsodamas atsakė Tuskas. Prezidentūros tylos priežastis netrukus išdėstė prezidento brolis Jaroslavas Kaczynskis.

Likus savaitei iki Lenkijos parlamento rinkimų, vis dar neaiškus nugalėtojas. Vieną dieną apklausos duoda pirmenybę valdančiajai Teisės ir Teisingumo (TiT) partijai, kitąkart - opozicinei Pilietinei Platformai (spalio 12-ą paskelbti apklausų duomenys rodo, kad TiT vėl pirmauja). Trečioji jėga - į rinkimus eksprezidento Aleksandro Kvasnievskio vedamas blokas „Kairė ir Demokratai“ turi maždaug pastovų penkiolikos procentų elektoratą.

Lenkų politikai pastaruoju metu dažnai duoda peno satyrikų fantazijai - antai, nesenai per pasaulį nuskambėjo  premjero Jaroslavo Kaczynskio prisipažinimas, kad jis neturįs sąskaitos banke, nes...bijo, kad kas nors į jo sąskaitą nepervestų „nešvarių“ pinigų. Ne tik politikos apžvalgininkų, bet ir humoristų taikiniu jau kelinti metai yra Savigynos lyderis Andrzejus Leperis, kuris pats ir jo partiniai bendražygiai neišsikapsto iš aferų.

Lenkijos Konstitucinis Tribunolas (KT), pripažindamas, kad keliasdešimt liustracijos įstatymo, kuris įsigaliojo prieš du mėnesius, nuostatų prieštarauja Konstitucijai, sustabdė liustracijos procesą. Tačiau tai nereiškia liustracijos galo. Įmanomi du variantai: arba Liustracijos įstatymas bus taisomas, pagal KT nurodymus, arba bus pasirinktas kelias, apie kurį iškart po KT nutarimo prašneko prezidentas Lechas Kaczynskis - t.y. atveriami visuomenei komunistinio saugumo archyvai.

Prieš keletą dienų Lenkijos žiniasklaida plačiai informavo apie Lietuvos  Studijų kokybės vertinimo centro nepritarimą steigti Vilniuje Balstogės (BU) universiteto filialą, kuriame aukšto mokslo turėtų siekti Lietuvos lenkiškųjų mokyklų absolventai.

Ko gero, ne vienas lietuvis vairuotojas, kuriam teks pirmadienį kur nors tarp Suvalkų, Augustavo ir Baltstogės kelias valandas laukti, kol pasibaigs kelio blokada, koneveiks dūšioje lenkų žaliuosius, piestu stojusius prieš Augustavo aplinkkelio tiesimą.

Lenkai kritikuoja iškeldintųjų iš Rytų Europos vokiečių sąjungą, įžvelgdami jos veikloje revanšizmo grėsmę, tačiau patys ėmėsi gaivinti sentimentus „prarastoms“ žemėms rytuose. Varšuvoje įkurtas Pakraščių žemių („Kresų“) institutas, kurio tikslas  - dokumentuoti ir tirti rytinių „kresų“ istoriją ir vykdyti edukacinę veiklą. Pakraščių žemių institutą steigiamąjį aktą pernai rudenį pasirašė Varšuvos laikinasis meras Kazimierzas Marcinkiewiczius.

Balandį sukanka 10 metų, kai Lenkijoje pirmą kartą buvo priimtas Liustracijos įstatymas, tačiau ir šiandien vis ieškoma naujų būdų, kaip atskleisti komunistinio saugumo archyvuose paslėptą tiesą, kaip kalbėti apie anų laikų didvyrius, aukas ir budelius. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad tai labai sudėtingas dalykas.

Tamsus šešėlis krito ant Lenkijos Katalikų bažnyčios kardinolo Jozefo Glempo įpėdinio arkivyskupo Stanislawo Wojciecho Wielguso, kurio ingresas į Varšuvos metropolito sostą planuojamas šį sekmadienį (sausio 7 d.). Autoritetingas lenkų dienraštis „Rzeczpospolita“ bei savaitraštis „Wprost“ (internetinėje versijoje) rašo, kad aukštas Katalikų bažnyčios dvasininkas praėjusio amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais sąmoningai bendradarbiavo su komunistiniu saugumu.