žargonas

Loreta Mačiulienė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt Jau gerą dešimtmetį Vilniaus universiteto docentas tyrinėja nenorminę lietuvių kalbėseną. Du žargono ir keiksmų žodynus sudaręs mokslininkas jų planuoja išleisti ir daugiau. Senieji lietuviški keiksmai pavyzdžiui „och tu, rupūže, nelaboji“, „gyvate raudonoji“ ar „šmikis žaliom ausytėm“ šiandiena skamba lyg poezija, sako Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentas Robertas Kudirka.

Kalba, kuri neatitinka nustatytų normų, kurios sąmoningai vengiama ar bandoma pamiršti... Žodžiai, kurie šokiruoja, sukelia neigiamų emocijų, gąsdina... Visa tai – Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) docento dr. Roberto Kudirkos tyrimų sritis. „Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodyno“ bei „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyno“ sudarytojas pavyzdžių savo knygoms ieškojo kalėjimuose, landynėse ir tamsiuose skersgatviuose.

Šiauliuose gyvenantis šveicaras kalbininkas, vertėjas Marcus Roduneris iš lietuvių kalbos į sąvartyną neišmestų nė vieno žodžio. Vertėjo darbe prireikia ne tik norminės kalbos, bet ir tarmybių, žargono, keiksmažodžių. Šv. Jeronimo premija įvertintas vertėjas laukia, kada Lietuvoje šnekamoji tradicija bus įtraukiama ir į romaną. Šveicarijoje tarmė gyva ir šnekamojoje poezijoje, ir romane.

Juokinga, bet iš Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos išsivaduoti buvo lengviau nei iš rusiškų keiksmų ir sovietinių kalinių mentaliteto nelaisvės. Slaviški keiksmažodžiai Lietuvoje buvo žinomi dar iki 1918-ųjų – nepriklausomybės paskelbimo. Nieko nepadarysi, keli šimtmečiai carinės imperijos sudėtyje padarė savo.

Artėjant naujiems mokslo metams, Lietuvos kaimuose ir miesteliuose tęsiama mokyklų likvidacija. Mokyklos likviduojamos dėl lėšų stokos ir mokinių trūkumo. Tačiau ar toks racionalus mąstymas dar labiau nepagreitins kaimų ištuštėjimo? „Taip būtų geriau Lietuvai. Valstybės lėšos būtų mažiau švaistomos. Mano tokia pozicija, kad kiekvienam kaimui po bažnyčią nereikia. Tik sovietiniais laikais vos ne kiekviename kaime buvo kultūrnamiai ir kas kelintame – po mokyklą.

Teisingai suprasti vienam kitą – bene pati sunkiausia žmonių tarpusavio bendravimo dalis. Ypač specifinėje aplinkoje, pvz., biuruose ar bankuose, kur „komandinis darbas“ ar operatyvus apsikeitimas informacija – daugumoje situacijų vieninteliai lemiami veiksniai. Todėl tai, kad žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių, mokyklų ar geografinių regionų, likimo suvesti į vieną aplinką, privalo išmokti kalbėti viena kalba – vienas svarbesnių gero vadovo uždavinių.

Skubu nuraminti, tikrai neišėjau iš proto ir interneto žargono neperkėliau į savaitraštį – viskas pagal lietuvių kalbos taisykles. Ji modernėja, priimdama buitinės kalbos žaidimo taisykles. Tik ar laisvė taisyklėms nepavirs į laisvę be taisyklių? Galbūt net nebūtų šio rašinio, jeigu neseniai svetainėje balsas.lt publikuotas straipsnis apie tai, kad pirmą kartą Šiaulių universitetas nesurinko lietuvių filologijos kurso. Liūdna, nes tai reiškia, kad kalbėti taisyklingai – nemadinga.