valentinas mitė

„Troškimas – pusė gyvenimo, abejingumas – pusė mirties“. Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran) Antrojoje liepos pusėje darbdaviai, siekdami atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, ir vėl diskutavo dėl imigracijos taisyklių liberalizavimo.

Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo iš Rusijos girdėjosi skeptiškų balsų, kad ši nepriklausomybė nėra ilgalaikė. Dar daugiau, viešai buvo skelbiamos prognozės, kad šalis anksčiau ar vėliau suskils bent jau į dvi dalis – Rytų ir Vakarų Ukrainą. Ar turi šie scenarijai pagrindo? Gal ketverius–šešerius metus buvo galima pastebėti, kad Rusija į Ukrainą žvelgia su pašaipa ar net su atvira panieka: girdi, ką tie „malorusai“ gali. Tačiau laikas bėga, o Ukrainos valstybė gyvuoja.

Praktiškai jokių formalių priežasčių Lietuvos ir Rusijos santykiams būti blogiems šiuo metu nėra. Yra tik įžeistos Maskvos ambicijos, trukdančios juos pakeisti į normalius tarpvalstybinius ryšius. Lietuva per maža, kad galėtų ką nors padaryti, o be to, ne ji šiuos santykius sugadino. Tačiau Lietuvos politika ir požiūris į Rusiją (tiksliau, aiškios politikos nebuvimas) taip pat kelia nerimą. Padėtį dar labiau sunkina tai, kad nėra lengva suprasti, kokia ta dabartinė Rusija.

Kariuomenės maištas Bangladeše numalšintas. Atrodo, viskas pasibaigė, bet, ko gero, tai tik iliuzija. Tačiau kam tai svarbu ir kas tas Bangladešas? Išvertus pažodžiui, Bangladešas – tai bengalų šalis. 1947 metais, Didžiajai Britanijai palikus Indiją, Bangladešas tapo rytine Pakistano dalimi. 1971 metais po Pakistano karo su Indija Bangladešas išsikovojo nepriklausomybę. Beje, gyventojų skaičiumi Bangladešas yra didesnis už Rusiją.

Požiūriai į Rusiją – tiek Vakaruose, tiek pačioje Rusijoje – yra labai skirtingi. Todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar Rusija šiuo metu darosi agresyvesnė ir kur yra to agresyvumo ribos, nėra lengva. Gruzijos ir Rusijos karas nebūtinai reiškia kokius nors fundamentalius pokyčius dabartinėje Rusijos politikoje. Ar jie įvyko, parodys netolima ateitis. Yra daug tiesos teiginyje, kad Rusija yra mįslė tiek rusams, tiek aplinkiniam pasauliui.

Visų liberalų stabas ekonomistas Frydrichas Hajekas turėtų apsiversti karste. Visame pasaulyje, o ypač kapitalizmo rojuje Jungtinėse Amerikos Valstijose, valstybė į savo rankas perima vis didesnę ekonomikos dalį, faktiškai finansų sektorių. JAV tai vyksta valdant dešiniesiems, ne kartą tvirtinusiems, kad visas problemas išsprendžia laisvoji rinka, o vienintelė valstybės priedermė – nesikišti ir leisti rinkai laisvai veikti.

2002 metais Amerika jėga pašalino iš valdžios radikalų Talibano judėjimą. Logiškai galvojant padėtis per tokį ilgą laiko tarpą šalyje turėjo stabilizuotis, o Vakarų pastangos atkurti sovietinės invazijos ir pilietinio karo nuniokotą šalį duoti vaisių. Iš dalies pasisekė nemažai nuveikti: išminuotos daugelis anksčiau neįžengiamų teritorijų, pastatyta daug mokyklų ir atkurta didelė dalis infrastruktūros – kelių, geležinkelių, oro uostų.

Geopolitinė padėtis Kaukaze keičiasi. Tai rodo Rusijos įvykdyta dalies Gruzijos okupacija bei tas vertas pavadinti istoriniu faktu, kad pasaulio čempionato atrankos rungtynės tarp Turkijos ir Armėnijos komandų Jerevane kartų stebėjo Turkijos ir Armėnijos prezidentai. Tai rimti, nors ir labai skirtingi ženklai, kad padėtis Kaukaze keičiasi iš esmės. Pradėkime nuo Armėnijos ir Turkijos santykių.

Rusijos elgesys Gruzijoje kelia nerimą kaimynams, ypač Ukrainai, kurios politika ne mažiau provakarietiška nei Gruzijos. Ukraina siekia tapti Europos Sąjungos nare. Aukščiausioji Ukrainos vadovybė taip pat deklaruoja siekį tapti NATO nare, tačiau šiuo klausimu tarp prezidentą palaikančių jėgų ir opozicijos vyksta nelengvos diskusijos. Siekį tapti NATO nare nedviprasmiškai remia JAV, tačiau nėra aišku, ar Ukraina pajėgs įgyvendinti savo ateities vizijas.