užteks tylėti.

Kai Agnė Armoškaitė prabėga pro šalį, atrodo, tarsi paskui ją suktųsi nematomas darbų sūkuriukas. Tiek ji, regis, net nepavargdama spėja nuveikti. Be to, tarp visų darbų lieka tokia gyva, emocinga ir šilta moteris, kad šalia jos iškart pasijunti taip, tarsi būtum pažįstamas šimtą metų. Ir kalbėtis su Agne malonu – ji nevynioja žodžių į vatą, nesibaimina, kad pasakys per daug ar per mažai, nesislepia, bet ir neišverčia gyvenimo detalių iki menkiausių smulkmenų.