tautybę

„Estija pradėjo karą su Latvija. Jau trečią dieną virš Rygos kabo estų parašiutininkai“ – toks juokelis iš lietuvio lūpų vargu ar galėtų rimtai įžeisti mūsų kaimynus latvius ir estus, nes apie mus jie taip pat turi, ką papasakoti. Neseniai naujienų portalo Balsas.

Kas čia per pavadinimas? – kas nors paklaus. Tiesiog geresnio nesugalvojau apibūdinti temai, kuri pati savaime yra ir absurdiška, ir paradoksali, ir visiškai realistiška vienu metu. Kalbu apie prasmių išplovimą, apie tai, kaip atsiranda sekso skandalai, kuriuose nėra sekso, teisingumas, kuriame nė nekvepia noru išsiaiškinti tiesą, agresija, kuri maskuojasi po tolerancijos kauke bei kitus panašius siurrealizmui priskirtinus dalykus, kurių taip gausu mūsų kasdienybėje.

Juokaujama, kad gaidžiai ir karvės lytį pakeičia ant prekystalio – giedoriai tampa vištomis, o karvės – jautiena. Juokai juokais, tačiau į Lietuvos gamintojų rankas patekusi olandiška, vokiška ar lenkiška kiauliena įgyja lietuvišką „tautybę„. Pardavėjai privalo nurodyti žalios mėsos kilmės šalį, tačiau šis reikalavimas nebegalioja, kai užsienyje pagaminta mėsytė paragauja dūmo arba iškepama. Įsigyti iš užsienio atvežtos „sumankurtėjusios“ („tautybę praradusios") mėsos rizika didėja.

Suintensyvėjus migracijai, daugėja ir šeimų, kurias sukuria skirtingose valstybėse gyvenantys ir skirtingomis kalbomis šnekantys asmenys, ir mišriose šeimose gimusių žmonių. Pasaulis darosi globalus: tarpusavyje maišosi kultūros, kalbos, papročiai, tautos. Tai rodo ir išaugęs santuokų tarp skirtingų rasių ir tautybių žmonių skaičius. Jų dar niekada nebuvo tiek daug. Jungtinėse Amerikos Valstijose pasiekti visų laikų rekordai – viena iš 12 santuokų yra mišri.

Lietuvoje lapkričio 16–18 dienomis lankysis Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) komisaras tautinių mažumų klausimais Knutas Volebekas. Lietuvos tautinių mažumų politikos įgyvendinimu ketinantis domėtis ESBO pareigūnas susitiks su Seimo Pirmininke Irena Degutiene, Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi, užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu, ministerijų ir institucijų, atsakingų už tautinių mažumų politikos įgyvendinimą, vadovais, tautinių mažumų atstovais.

Žmogaus teisių komiteto posėdyje priimtas sprendimas turėtų labiau nei bet kada šokiruoti visą tautiškumą puoselėjančią Lietuvos visuomenę. Komitete buvo svarstomi Seimo Darbo partijos frakcijos nario Mečislovo Zasčiurinsko registruoti Paso ir Asmens tapatybės kortelės įstatymų pakeitimų projektai, tačiau komitetas juos atmetė. „Nepriklausomai nuo to, ar Lietuvos pilietis yra lietuvis, lenkas ar rusas — kiekvienam svarbi jo tautybė.

„Aš nesigėdiju savo tautybės. Visada sakiau, kad esu lenkė, bet vis negaliu suprasti, kodėl žmonės taip piktai reaguoja. Jūs – lietuviai, mes – lenkai. Yra rusai, prancūzai... Štai sėdime karaimų kibininėje ir valgome kibinus....( red. past – interviu vyksta Trakuose, kuriuose gyvena Evelina). Aš nesuprantu to pasipiktinimo. Jei aš lenkė, tai ką aš, ne žmogus?“ – duodama interviu LNK laidos „ Nuo... iki.

Vis pasigirstant diskusijoms, kiek nebe Lietuvoje gyvenantys lietuvių kilmės asmenys turėtų dalyvauti ir reikštis Lietuvos visuomeniniame gyvenime, švietimo ir mokslo viceministrė, filosofė Nerija Putinaitė yra įsitikinusi, kad jų nuomonė šaliai svarbiais klausimais yra svarbi, o išeiviai yra Lietuvos dalis ir juos svarbu ja išlaikyti. „Šitie lietuviai yra būtent Lietuvos dalis ir mums rūpi, kad jie būtų ir išliktų Lietuvos dalis, nes jie yra ir labai svarbus mūsų langas į pasaulį.

Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę. Neseniai, iš reikalo įvardyti valstybėje gyvenančius ir Lietuvos pilietybę turinčius kitų tautybių žmones, sugalvotas ir jau vartojamas terminas pilietinė tauta. Šis terminas demokratijos mechanizmui yra tinkamas ir nesunkiai apibrėžiamas: pilietinė tauta – konkrečios valstybės pilietinė visuomenė.