pavyzdys

Ir kaip ji viską suspėja? Šio filmo pavadinimas ne kartą sukasi galvoje ir kalbantis su 6 vaikus auginančia mama Kristina, kuriai laiko ir energijos, atrodo, užtenka viskam: rūpinimuisi atžalomis ir namais, sportui, tapybai, fotografijai ir... sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Airijoje gyvenanti lietuvė sako, kad nauji tikslai jos gyvenime atsirado kone po kiekvieno vaiko gimimo, o šiandien ji stengiasi produktyviai išnaudoti visą turimą laiką ir galimybes.

Kur nors sutikęs Gabrielę Raudytę, nė nepagalvotum, kad ši jauna mergina visai neseniai kovojo su depresija. Ji plačiai šypsosi, visur stengiasi įžvelgti teigiamą pusę, neįsivaizduoja gyvenimo be šokio ir apie savo patirtį kalba garsiai, nes neabejoja, kad tai daryti labai svarbu. 23-ejų metų Gabrielė dabar gyvena Vilniuje, turi savo šokių mokyklą ir jau net su pačiais mažiausiais mokiniais kalba apie emocinio intelekto svarbą.

Gyveni sau įprastą gyvenimą ir visiškai netikėtai sulauki žinutės su prašymu paaukoti kaulų čiulpus ir taip išgelbėti kito žmogaus gyvybę. 35-erių Rytis Valūnas neslepia, kad tokia akimirka jį trumpam išmušė iš vėžių, tačiau nuo kilnaus poelgio neatgrasė net siaučiantis koronavirusas. Vilniuje gyvenantis Rytis šiandien šia patirtimi dalijasi dėl, jo nuomone, ne ką mažiau vertingo dalyko – jis savo pavyzdžiu nori paskatinti kitus žmones tapti donorais.

Darbo dienomis Sandra Janušauskaitė (30) rūpinasi vienos įmonės finansiniais reikalais, o savaitgaliais sėda į sportinį automobilį ir užsiima šonaslydžiu, daugeliui geriau žinomu kaip „driftas“. Nors ne vienam toks derinys kelia nuostabą, vilnietė neabejoja – labiausiai dera tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinama, ir sako, kad savo pavyzdžiu ji siekia sugriauti stereotipus, su kuriais vis dar susiduria.

Sakoma, kad per šventes vyksta tikri stebuklai, tačiau dažniausiai juos sukuria patys žmonės. Štai 24-erių Deividas Šadis šiemet jau šeštus metus iš eilės taps Kalėdų seneliu ir lankys ligoninėje gulinčius vaikus bei vienišus senelius, padės sunkiau gyvenančioms šeimoms. Vaikinas džiaugiasi, kad taip gali praskaidrinti kitų kasdienybę ir mano, jog likimas jam už gerus darbus jau atsidėkojo nuostabia žmona ir dukrele.

Turintys įvairias negalias ar patiriantys kitokių gyvenimo sunkumų žmonės neretai savęs klausia – kodėl tai nutiko būtent man? Su panašiomis mintimis ilgą laiką gyveno ir kojos protezą nešiojanti 22 metų Indrė Kručaitė iš Vilniaus. Tačiau šiandien mergina savo fizinę negalią laiko ne kokia nors bausme, o likimo jai siųsta dovana ir išskirtinumu. „Mano negalia yra įgimta, gimiau su dešinės kojos šlaunikaulio trūkumu.

Dažnai sakoma, kad nesvarbu, kiek kartų krisi, svarbiausia – kiek kartų sugebėsi pakilti. Šią mintį patvirtina ir septyniolikmetė Juneta Krylovaitė iš Vilniaus, kurios užsispyrimo gali pavydėti ne vienas. Iš pirmo karto neįveikusi savo užsibrėžto tikslo, ji vėliau įrodė, kad sunkiu darbu ir atkaklumu galima pasiekti praktiškai bet ką, net ir išsvajotą tarnybą Palangos gelbėtojų komandoje. „Man visada patiko vanduo.

„Oskaro“ statulėlę norintys gauti režisieriai turėtų kreiptis į Eveliną Sandanavičiūtę ir prašyti sutikimo sukurti filmą pagal jos gyvenimo istoriją. O ji – vos 25-erių metų merginos – itin spalvinga. Šiuo metu Kaune gyvenanti Evelina kelis kartus vos nemirė, išgyveno skaudžią mylimojo išdavystę, ragavo emigrantės duonos, patyrė traumą, po kurios vos neteko amputuoti kojos. „Dažnai ir man viskas atrodo kaip filmas ar knygos ištrauka. Kartais net jaučiuosi kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus.