patriukšmaus

Tai buvo toli gražu ne pirmasis interviu, kurio metu ne tik atsiveriančiam, bet ir man – klausiančiai ir klausančiai – byrėjo ašaros. Bet tai buvo pirmas kartas, kuomet jos kaip pupos krito ant kompiuterio klaviatūros, ja renkant tekstą. Kodėl? Nes tikrosios dovanos – ne po įmantria kalėdine eglute. Jos – šalia mūsų... Šis tekstas – apie tai, kaip ligoniukas sūnus tampa visu pasauliu. Apie tai, kaip, palinkus šalia savo atžalos, žaibo greitumu prabėga dienos, kuriai jos – suskaičiuotos.