marius kundrotas

1. Apibrėžimai, istorija ir perspektyvos Dešinės ir kairės sąvokos politiniame žodyne apibrėžiamos įvairiai. Dažniausiai sutinkamos šios idėjinės ir principinės skirtys: dvasia-materija, kultūrinis normatyvizmas-kultūrinis reliatyvizmas, socialinis individualizmas-socialinis kolektyvizmas, skirtybė-lygybė, tąsa-permainos, patriotizmas-kosmopolitizmas, savarankiška iniciatyva-kolektyvinė globa, laisva rinka-reguliuojama rinka, lygūs mokesčiai-diferencijuoti mokesčiai, privati nuosavybė-valstybinė...

„Lietuvos viešajame diskurse tauta šiuo metu yra tapusi smegenis apkaustančia sąvoka, kuri deklaruojama ar kritikuojama, bet ne analizuojama“ – prieš 19 metų rašė Vytautas Kavolis. Norėtųsi tam pritarti ar ne, bet mąstant garbingai – sunku paneigti šiuose žodžiuose glūdint bent dalį tiesos.

Sekmadienio popietę sostinės Katedros aikštėje buvo susirinkę apie dvidešimt jaunuolių su Lietuvos, Baltarusijos ir nacionalistinių organizacijų vėliavomis. „Kuriame nacionalistų internacionalą,“ – juokavo Lietuvių tautinio centro atstovas Marius Kundrotas, iškart pridurdamas, kad tikras nacionalistas visada yra internacionalistas.

2010 m. gegužę Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendžiant – ar leisti sostinės gatvėse homoseksualistų propagandos akciją, ką tik iškepta valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė griebėsi spaudimo, viešai pareikšdama, jog ši akcija turi įvykti. Pažeistas demokratinis valdžių atskyrimo principas, teismų suverenitetas, sulaužyti 109-asis ir 114-asis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai. 2012 m. gegužę – lygiai po dvejų metų – prezidentės laikysena staiga pasikeitė.

Filosofas Arvydas Juozaitis sako įžvelgiąs iš Lenkijos ir Baltarusijos pusės Lietuvai kylančią mesianizmo, t. y. judėjimo, skelbiančio vienos kurios tautos išskirtinį vaidmenį žmonijos istorijoje, grėsmę. Naujienų agentūroje ELTA ketvirtadienį surengtoje diskusijoje „Ar Lietuva moka suprasti savo kaimynus?“ diskutuota, ar Lietuva moka bendrauti su pačiais artimiausiais kaimynais, su kuriais turi sieną.

Viešai išsakytas europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio akibrokštas, raginantis lietuvius susimąstyti apie savo padėtį Vilniaus krašte, suteikė puikią progą pažvelgti į valdžios veiksmus. Ji lyg ir turėtų stengtis užgožti ties konflikto slenksčiu atsidūrusią lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių problematiką, tačiau nieko kito, išskyrus vangią reakciją ir tylą, įžvelgti nepavyko, mano filosofas Vytautas Rubavičius.

Kitą savaitę Lietuvai minėsiant dvidešimt pirmąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, pastebima, kad nebelieka tuo metu puoselėtų idėjų ir siekių. Už per du dešimtmečius gautas galimybes sumokėjome praradimais – nykstantis tautos bendrumo jausmas, lietuvybė, įsivyravęs individualizmas, globalizacija menkina Lietuvos nepriklausomybę, tautos identitetą.

Buhalteriškai skaičiuojant, Lietuva be narystės Europos Sąjungoje (ES) būtų nemoki. Taip sako euroentuziastai. Eurokritikai įsitikinę, kad Lietuva prarado suverenitetą ir galimybę puoselėti vertybes. Skaičiai įkyriai rodo, kad ES duoda valstybei daug, tačiau dalies eurokritikų tai netenkina. Aiškių alternatyvų skeptikai neįvardija, tačiau ES plūsta labai emocingai.

1902 m. iš Vinco Kudirkos „Varpo“ užgimusi Lietuvių demokratų partija paskelbė šūkį: Lietuva – lietuviams. „Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva – tai tolimasis siekis mūsų Lietuvių demokratų partijos“. „Bet išgavimu politiškos laisvės Lietuvių demokratų partijos reikalavimai nepasibaigia.