malavis

Malavio pietiniuose rajonuose beveik 100 žmonių žuvo po to, kai ciklonas „Freddy“ sugrįžo į Pietų Afriką su smarkiomis liūtimis, sukėlusiomis potvynius, pirmadienį pranešė šalies nelaimių agentūra. „Žuvusiųjų skaičius, taip pat ir kituose pietiniame regione nukentėjusiuose rajonuose, išaugo iki 99... bet manome, kad jis dar didės“, – spaudos konferencijoje sakė Nelaimių valdymo reikalų departamento komisaras Charles Kalemba.

Stiprių vėjų bei smarkių liūčių sukėlęs ciklonas „Freddy“ sugrįžo į pietinę Afrikos žemyno dalį ir Malavyje bei Mozambike pražudė mažiausiai 70 žmonių, pirmadienį pranešė valdžios institucijos. Pasak Raudonojo Kryžiaus, pietinėje Malavio dalyje, kur smarkios liūtys sukėlė potvynius, per dieną rasta daugiau kaip 60 kūnų.

Kai šią savaitę Europos uostuose užblokuotų rusiškų trąšų pirmoji siunta bus išplukdyta į Malavį, ir antroji siunta turėtų pajudėti į Vakarų Afriką, pranešė Jungtinės Tautos (JT). Naujienos buvo paskelbtos po praėjusią savaitę įvykusių Maskvos ir JT derybų, kuriomis siekta užtikrinti, kad gyvybiškai svarbių Rusijos trąšų eksporto nepaliestų Vakarų sankcijos, įvestos po invazijos į Ukrainą. Šiomis pastangomis siekiama sušvelninti pasaulinę maisto trūkumo krizę.

Jau septintoji UNICEF rengiama misija jos dalyvius šiemet nuvedė į Malavį – vieną iš dešimties skurdžiausių pasaulio šalių. Ties bado riba nustekentoje šalyje atsidūrę maždaug 6.5 milijono žmonių, tačiau dėl to labiausiai kenčia vaikai. Nuolatinis maisto trūkumas lemia, kad sutrinka jų protinis ir fizinis vystymasis, nusilpsta imunitetas, jie nuolat serga. Nors šiems dvynukams tik aštuoni mėnesiai, jų gyvenimas jau pažymėtas išbandymų.

Tai – tipiškas Malavio kraštovaizdis. Daugybė, daugybė vaikų, visiškai sausros nualinta žemė ir sekinantis Afrikos karštis. Žemiau pusiaujo esanti šalis yra viena iš dešimties skurdžiausių pasaulyje ir tokiuose kaimuose, kuriuose nėra visiškai nieko, gyvena maždaug devyni milijonai šalies gyventojų.

„Aš net neabejoju, kad pasaulį keisti galima ir netgi reikia tai daryti. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti tas tobulas pasaulis, - teigia „TV3 Žinių“ žurnalistė Justė Petkevičiūtė. - Gerokai svarbiau už galutinį tikslą yra procesas ir sugebėjimas aplink save suburti kuo didesnį ratą bendraminčių.

Kalnai ir upės, keliai ir dykumos, spalvos, pilna gyvybės aplinkui. Tokie buvo įspūdžiai iki šiandien, eilės liejosi laisvai. O dabar žodžius renku atsargiau, nes vos surenku savo mintis. Antra diena Malavyje yra absoliučiai kitokia negu vakar, absoliučiai nepanaši į nei vieną dieną, kurią jau nugyvenau. Jaučiu, kad viskas kitaip, o ir aš – jau kitokia. Anskti ryte pajudame link vaikų ligoninės. Ten aplankėme dvynukų šeimą.

Baigėsi koncertas ir galvojau, kad eisiu miegoti. Ir nuėjau, bet užmigti nepavyko. Ir štai – aš Vilniaus oro uoste, glėbyje mylimų žmonių ir su krūva dovanų. Vykstu ten, kur pasaulis kitoks, ir aš tą puikiai suvokiu, bet nežinau, koks jis yra iš tikrųjų. Iš tiesų, aš nieko nežinau. O ką žinojau, viskas pasikeitė. Kelionė buvo ilga. Ilgai žiūrėjau pro langą, vaizdai keitė vaizdus, kol pamačiau raudoną žemę. Ir smėlio upę. Ir namus, kurie yra toli vienas nuo kito. Kur nesuvokiama civilizacija.

Naktys trumpėja. Dienos ilgėja. Vos spėjame nuveikti visus užsibrėžtus darbus. Tik keturios valandos miego. Bet gilaus, stipraus. Nuovargis ne tik nuo fizinio dienos krūvio – kelionių po dvi valandas pirmyn ir atgal, alinančio karščio, įtempto bendravimo, bet ir nuo emocijų, jausmų, minčių, diskusijų. Tad, krenti į lovą, kaip užmuštas. Bet, nugiedojus pirmiesiems gaidžiams, keliesi lengvai. Norisi aprėpti tą neaprėpiamą gerumą, kurį visi patiriame, išgyvename misijoje.