maisto apžvalga

Apie maitinimą vienoje iš Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų kavinių šiemet jau rašiau. Kadangi rudenį teko vėl užsukti į šią sveikatinimo įstaigą, nusprendžiau parašyti apie dar vieną maitinimo įstaigą įsikūrusią F korpuse, pasivadinusią – „La Santa“. Jei teisingai supratau, tai „La Santa“ pavadinimui panaudota italų kalba, kurioje „La Santa“ reiškia šventoji. Nesupykite, bet noriu kreiptis su klausimu į tuos, kurie šį pavadinimą sugalvojo.

Net neabejoju, kad perskaitę šią mano apžvalgą komentarus po ja rašantys pasidalins į dvi stovyklas, vieni pritars man, kiti pritars picerijai. Tad su nekantrumu lauksiu jūsų komentarų po šia apžvalga, o aš pradedu dar vieną pasakojimą apie mano šeimos nesenai atrastą ir dar mano apžvalgose neminėtą piceriją. Picerija „Lokio ližė“ įsikūrusi šalia Klaipėdos, o tiksliau Klemiškės II.

Nesvarbu, ar mažas pyplys, ar jau paauglys, kuriam prasimušė pirmieji „pūkiniai“ ūsiukai, visi vaikai labiau ar mažiau mėgsta kebabus ar bent kartą gyvenime yra jų ragavę. Ne išimtis ir mano vaikai, kurie kebabus laiko kas savaitine būtinybe jų mitybos racione. Tad nesupykite, jei jūsų dėmesiui pateiksiu dar vienos kebabinės apžvalgą. Šaltinis: Riebus Katinas, riebuskatinas.

Nors ir palaikau smulkųjį verslą, bet kartais susiduriu su tokiais, kurių godumas verčia išsakyti riebesnę kritiką, tik tam, kad tokie gobšuoliai vieną vakarą perskaitę mano tekstą susimąstytų, kad gal reiktų peržiūrėti kainų politiką. Tad po trumpos įžangos persikelkime į Molėtų kraštą, kitaip vadinamą – ežerų kraštu. Įspūdingo dydžio ežerai apaugę milžiniškais medžiais – štai toks įspūdingas vaizdas atsiveria pakilus dronu virš ežero.

Abejoju, ar daugelis apie šią vietą būsite žinoję iki šios apžvalgos. Greičiausiai ir aš ją dėl savęs būčiau atradęs dar negreitai, jei ne draugų iš Vilniaus pagalbos prašymas. Jų savaitgalio planams prie jūros trukdė tik viena detalė – problema su apgyvendinimu. Nors Palangoje viešbučių marios, bet jiems nei vienas netiko, nes jų pagrindinis kriterijus renkantis vietą nakvynei buvo privatumas.

Ar įpirksite šiemet Palangoje šaltibarščius? Sudominau? Keista, kad žmonėms tokia svarbi Palangos kurorte būtent šaltibarščių kaina, o ne šios vasaros orai. Bandau įsivaizduoti kokio didmiesčio gyventoją, kuris perskaitęs populiarių dienraščių straipsnius apie šaltibarščių kainas, praneš savo šeimai graudžią žinią, jog dėl to, kad šaltibarščiai Palangoje kainuoja brangiau nei pakelės užeigoje, jų savaitgalis Palangoje bus atšaukiamas. Teksto autorius: Riebus Katinas, riebuskatinas.

Pradėdamas šią apžvalgą noriu atsiprašyti visų maitinimo įstaigų, kurias buvau įvertinęs žemiausiu balu penkiaženklėje sistemoje, nes kavinė, apie kurią šioje apžvalgoje pasakosiu, yra kol kas baisiausia, ką pavyko rasti per dešimtmetį. Net neabejoju, kad atsiras tokių, kurie šią maitinimo įstaigą gins ir net girs joje gaminamą maistą. Ir tokių bus ne vienas, nes nemaža Lietuvos gyventojų dalis nėra ragavę kokybiškai paruošto maisto. Apžvalgos autorius: Riebus Katinas, riebuskatinas.

Formuokite teisingą požiūrį į jūsų maitinimo įstaigoje besilankančius svečius, atsižvelkite į jų išsakomą kritiką, pageidavimus ir jūsų verslas klestės. Arba galite ignoruoti svečių nuomonę ir laikyti save pasaulio bamba, dirbančia savo siauram rateliui, bet tokiu atveju apie tai būtinai parašykite ant maitinimo įstaigos paradinių durų arba pirmame meniu puslapyje.

Į tai, ką ir kokiais kiekiais valgo daugelis, akyliau pradeda kreipti dėmesį atėjus pavasariui ir tas dėmesys mitybai neslopsta iki rudens. Rudenį krentant nuo medžių lapams mažėja ir daugelio žmonių dėmesys savo kūno linijoms, nes logiška, jog atvėsus orams, apsimaudami šiltesnius, storesnius rūbus galime ne tik suteikti kūnui daugiau šilumos, bet ir puikiai rūbų pagalba užmaskuoti prasimušančių papildomų kilogramų apvalumus. Mes su Katinienė ne išimtis.

Turbūt ne vienas, atvykęs į restoraną, tikisi atitinkamo aptarnavimo ir švaros. Vis tik į „Vivalavita“ restoraną atvykusi skaitytoja to nesulaukė. Rubrika – „Rašo skaitytojai“. Šaltinis: Riebus Katinas, riebuskatinas.lt Skaitytojos laiškas „Sveiki, buvom Klaipėdoje „Vivalavita“... Susimoki už pietus 80 euriukų, kažkaip norėtųsi ale restorane bent rast švarias taures, ne lašus pridžiūvusius ant taurių sustatytų.

Greičiausiai nesuklysiu rašydamas, jog kebabinių Lietuvoje daugiau nei kavinių ar restoranų ir didžioji dalis kebabinių iki skausmo panašios viena į kitą savo pasiūla. Kartais paragavęs kebabų skirtinguose miestuose net pagalvoju, kad galimai padažus tos kebabinės užperka pilstomus iš tų pačių statinių. Apžvalgos autorius: Riebus Katinas, riebuskatinas.lt Apžvalga Bet yra tokių, kurios stovi laipteliu aukščiau nei bendra masė kitų.

Vieną dieną su šeimyna, užsimanę dzūkiškų bandų, jų ieškoti išvykome į Dzūkiją.  Mano telefone apsigyvenęs dirbtinis intelektas „pasufleravo“, kad norimų bandų galėsime paskanauti „Dzūkijos dvare“. Apžvalgos autorius: Riebus Katinas, riebuskatinas.lt Apžvalga „Dzūkijos dvaro“ ne tik graži aplinka ir dvaro interjeras, bet dar ir sėdėdamas salėje gali pro langą gėrėtis gražiu vaizdu su pušelėmis ir upe.

Ši apžvalga skirta ne visiems. Ji skirta tiems, kuriems mityba nėra vien tik alkio malšinimas užkišant jį bet kuo, kas bent kiek panašus į maistą. Suprantu, kad po šios apžvalgos susilauksiu daug negatyvo savo atžvilgiu, bet jei ne aš, tai kas kitas išsakys tai, ką patiria žmonės pavalgę į „Močiučių rezidencijoje“. Apžvalgos autorius: Riebus Katinas, riebuskatinas.

Nežinau, kaip jūs, bet aš paniškai bijau meškų. Manau, teko girdėti anekdotą apie tai, kaip žmogus nuėjo į mišką „pasysioti“, o pamatęs lokį už tą patį ir pakakojo.

Palangiškę Aliją Lobanovaitę būtų galima pavadinti ne tik reto ir išskirtinio vardo savininke, tačiau taip pat tikru saulės spinduliu. Per gyvenimą moteris eina su šypsena, o kartu džiugina tūkstančius savo sekėjų gardaus maisto apžvalgomis. Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams Alija sutiko papasakoti apie savo vardo istoriją, o taip pat atskleidė, kas lėmė jos meilę skaniam maistui bei dalijimąsi ja.

Žinote, ko su kiekviena diena vis labiau pasigendu? Tai lietuviškumo. Nekalbant jau apie maitinimo įstaigų pavadinimus, ar ten vyraujančius patiekalus, užėjęs į maisto prekių parduotuvę vis sunkiau randu prekes su lietuviškais pavadinimais.

Pykstasi visi. Ne tik „įtakotukai“, pykstasi net Katinai. Manau visi puikiai žinote posakį – nėra namų be dūmų. Tad turiu pritarti jam, nes pas mus su Katiniene karts nuo karto iš namų kamyno rūksta dūmai… Apžvalgos autorius: Riebus Katinas, riebuskatinas.lt Kelionė į Klaipėdą Štai ir šį kartą lėkdamas automobiliu (leistinu greičiu) Iš Kauno į Klaipėdą nespėjau skaičiuoti skruostais riedančių ašarų.

Atėjo metas pasidalinti su jumis savo įspūdžiais apie viešbutį, kuriame turėjome progą viešėti šį rudenį kartu su Katiniene. Taip jau nutiko, kad ilgai svarstę kur praleisti atostogas, nusprendę vykti į Italiją, išvykome turbūt su paskutine turistų banga, nes mums atvykus, viešbutyje, be mūsų desanto iš Lietuvos, buvo dar kelios porelės svečių. Tad viešbutis „Blue Bey Resort“ Capo Vatikano kaimelyje Kalabrijoje Italijoje.

Kartais gyvenime nutinka kuriozinė situacija, kuri padiktuoja įdomią temą. Taip jau atsitiko, kad per neapdairumą išėjau iš namų be piniginės, ir tai pastebėjau tik pakeliui į Kėdainius. Liūdniausia buvo tai, kad iš namų išvykau nevalgęs, su mintimi pavalgyti kur nors pakeliui. Alkani vyrai būna pikti, bet Riebus katinas alkanas būna ypač piktas. Tad kylantį vidinį erzelį reikėjo kuo greičiau numalšinti, ir tam buvo reikalingas – maistas.

Nors autostradą Klaipėda–Vilnius gali pravažiuoti per nepilnas 3 valandas, ir per tą laiką nespėsite praalkti, ji vis vien jums pasiūlys nemažą pasirinkimą maitinimo įstaigų, išsimėčiusių skirtingose kelio pusėse. Daugelis jų skaičiuoja ne vieną gyvavimo dešimtmetį ir kai kurios iš jų per tuos metus net nekeitė nei interjero, nei fasadą dažė. O kam? Stalai ir kėdės, jei jie sukalti iš medžio, o ne „fanieros”, laikys dar ne vieną dešimtmetį.

Gautas dar vienas skaitytojų laiškas temai – maitinimas Lietuvos ligoninėse. „Štai tokį maistą duoda ligoniams Kėdainių ligoninėje. Senyvam žmogui, kuris pats valgyti negali. Liga – plaučių uždegimas.” Pietūs Kėdainių ligoninėje prilygsta patyčioms Nuotraukose matote dviejų dienų pietus. Klausimas gydymo įstaigos vadovui: kur jūsų sąžinė ir ar naktimis nesapnuojate košmarų? Nes kas kart gaudami tokį maitinimą pacientai tikriausiai jus mini „geru” žodžiu.

Nesuklysiu teikdamas, kad šios vasaros Pajūrio didžiausia sensacija buvo – milžiniški čeburekai Šventojoje. Pakako vienam populiariam influenceriui Šventojoje nulipti nuo dviračio prie vieno bariuko ir nusipaveiksluoti su milžiniško dydžio čebureku, ir masės poilsiautojų ištroškusių panašių potyrių išsirikiavo į eilę prie šio baro, laukdami kada gi galės paskanauti magiško dydžio čeburekų.

Taip, taip, jūs gerai perskaitėte, bet šią apžvalgą noriu pradėti ne nuo padavėjo pasisakymo prie mūsų stalo, o nuo visiems vasarą aktualios temos – šašlykų. Noriu lietuviams pasiūlyti nusiimti rožinius akinius, o tiksliau, tik tiems, kurie vis dar galvoja, kad moka skaniai paruošti šašlykus kepimui. O ypač tiems, kurie marinuodami šašlykus kaip savo slaptą ingredientą naudoja – majonezą, mineralinį vandenį ar dar blogiau – actą.

Pakalbėkime apie pinigus. O tiksliau, kokios sumos išleistos kavinėje, bare ar restorane jums nebūtų gaila ir jūs to net nesureikšmintumėte? Tam, kad lengviau galvotųsi klausimą patikslinsiu – kokios sumos būtų negaila, jei apmokėjęs sąskaitą išeitumėte iš maitinimo įstaigos alkanas? Jūs galvokite atsakymą, arba prisiminkite dieną, kai iš restorano išėjote alkani ir sugadinta nuotaika, o aš pradedu savo naują pasakojimą. Apžvalga Širvintos.

Tam, kad suprastumėte, apie ką aš rašysiu šioje apžvalgoje, prieš tai rekomenduoju jums perskaityti šią senesnę apžvalgą – Kvapai kavinėje kėlė šleikštulį, o tokio tragiško maisto dar niekur neteko ragauti. Na, o dabar, kai susipažinote su tuo, su kokia nuotaika mes išėjome iš kavinės „Prie židinio“, aš tęsiu savo pasakojimą.

Neskanus maistas, nejauki aplinka, trūkumas švaros, prastas aptarnavimas – tai priežastys dėl kurių mes po pirmo apsilankymo pradedame vengti kai kurių maitinimo įstaigų. Bet yra dar viena priežastis dėl kurios vertėtų apsiriboti nuo kai kurių maitinimo įstaigų, ir ta priežastis labai svarbi, nes ji tiesiogiai susijusi su mūsų sveikata. Sudominau? Tada linkiu gero skaitymo, nes tą priežastį išduosiu tik apžvalgos pabaigoje.

Atlikėjas Radži vakar socialiniame tinkle su būriu gerbėjų pasidalijo, kad apsilankęs pakelės užeigoje „Prie židinio“, esančioje Panevėžio rajone, ne tik nusivylė nekokybišku maistu, bet ir apsinuodijo.  Apie Radži apsilankymą kavinėje galite daugiau skaityti čia. Toje pačioje užeigoje prieš kurį laiką lankėsi ir maisto tinklaraštininkas „Riebus Katinas“, kuris po apsilankymo žodžių į vatą nevyniojo – ši vieta tragiška.

Ne visi Lietuvos miestų senamiesčiai gali pasidžiaugti dideliu lankytojų skaičiumi. Daugelį metų keliaudamas per didžiuosius Lietuvos miestus padariau išvadą, kad gyviausi yra Vilniaus ir Kauno senamiesčiai (tikiuosi kalbininkai nesupyks už tokį išsireiškimą). Net mano gimtasis miestas – Klaipėda, šurmuliu gali pasidžiaugti tik ties danės upe įsikūrusiais barais: Gaisrine, Agnostiku ir Urzaa.

Ši vasara pilna stebuklų. Pamenu vos jai prasidėjus visi dienraščiai buvo pasigavę populiarią temą – patiekalų kainos Palangos maitinimo įstaigose. Ir pagrindiniu smuiku griežė cepelinų kainos, bet turiu nuliūdinti žurnalistus, nes Palangos verslininkus su kaupu perspjovė kaimo užeiga netoli Panevėžio. Net jei kainos ir toliau taip sparčiai kils, tokios cepelino kainos Palangoje dar reiks palaukti kelis metus. Bet apie viską nuo pradžių.

Vasara yra toks metų laikas kai „išsitaškę“ būna ne tik atostogaujantys, bet ir darbuotojai. Jei yra profesijų, kur taip vadinamas „išsitaškymas“ nėra sveikintinas, tai lai man atleidžia maitinimo įstaigų savininkai, bet aš parašysiu, jog išsitaškę padavėjai yra lyg aukso grynuoliai jūsų versle. Tik nepagalvokite, kad išsitaškymas turi kažką bendro su padavėjo darbo neišmanymu.

Šiais laikais maitinimo įstaigos kovoja dėl savo išlikimo. Kosminiu greičiu brangstant maisto produktams, panašiu greičiu kelti patiekalų kainas maitinimo įstaigos neišgali, nes Lietuvoje pragyvenimo lygis taip sparčiai nekyla. Tad ženkliai pakėlęs kainas gali prarasti ir paskutinius klientus. Verslininkai suka galvas, kaip išlaikyti darbuotojus, kurie nori kasdien vis didesnių algų, ir kaip gaminant patiekalus iš brangstančių produktų sugebėti kažką uždirbti.

Jei jau atsidarėte šį straipsnį tai spėju pavadinimas ir pagrindinė nuotrauka jus sudomino. Tad nevyniodamas į vatą įprastomis mano apžvalgoms įžangomis, pradedu šį pasakojimą.

Kas geriau: sumokėti mažai ir išeiti alkanam, ar sumokėti brangiai ir skaniai pavalgyti? Kol jūs galvojate savo atsakymo versiją, kurią parašysite komentaruose, aš pradedu savo apžvalgą, kurioje pabandysiu atsakyti į šį klausimą. Tad visus kviečiu persikelti į Žemaitijos sostinę – Telšius. Kavinę „Senamiestį“ pasirinkome prisiminę kažkieno seną rekomendaciją. Tie kas asmeniškai pažįsta mane, tie žino, kad aš turiu labai gerą nuojautą. Ir ji retai kada mane paveda.

Visi Lietuvos kurortai prasidėjus vasaros sezonui tampa atostogaujančių traukos objektais, o sezonui einant į pabaigą tampa ilgų diskusijų pagrindinėmis temomis. Pagrindinės temos, apkalbant poilsį Palangoje, dažniausiai būna dvi: ar šiltas ir švarus buvo Baltijos jūros vanduo ir kaip stipriai kilo kainos kavinėse ir restoranuose. Vienintelis kas nesikeičia Palangoje kasmet tai šurmulys Basanavičiaus gatvėje.

Laikas bėga nenumaldomai greitai, bet tai ką prieš 7 metus patyriau restorane „Jachtklubas” prie Kauno marių iš galvos išmest tų metų nepakako. Vargu ar mano vizitas į šį restoraną būtų įvykęs šiemet, jei ne draugai pakvietę mus pietų.

Gėda prisipažinti, nors ir esu žemaičio sūnus, žemaitiškai ne tik kad kalbėti nemoku, bet ir retai kada suprantu apie ką žmonės kalba, bendraujant naudodami žemaitišką tarmę. Štai ir šį kartą važiuodamas į Plungėje esančią kavinę „Kāp Nomeliūs” nelabai supratau ką šie du žemaitiški žodžiai reiškia. Apsilankė kavinėje Į kavinę patekome per pačius dienos pietus. Tad norėdami padaryti kavinės nuotraukas gavome net kiek luktelėti, kol pietaujantys, pavalgę, išsiskirstys.

Kai mylimoji vieną rytą pasakė, kad kviečia važiuoti pasižiūrėti žydinčių sakurų, tai pirma ką padariau – pasižiūrėjau į kalendorių kokia dabar mėnesio diena. Kalendoriuje puikavosi įsibėgėjantis birželis, kuris gan nutolęs nuo balandžio mėnesio, per kurį  dažniausiai ir žydi sakuros, o ir balandžio pirma senai praėjusi. Bandymai išgauti tiesą vaisių neatnešė, tad teko patikėti Katiniene ir vairuoti automobilį ta kryptimi, kurią ji nurodė.

Jei perskaitę pirmas tris apžvalgas, skirtas Kretai, jūs dar nesusikrovėte lagaminų kelionei į šią salą, tai po šios apžvalgos tas noras aplankyti ją turėtų tik stiprėti. Norint pažinti Kretą, reikia po ją keliauti. Tam reikalui tinka du būdai: ekskursijos ir patiems nuomotu automobiliu. Pirmu atveju esate susaistytas laiku su kitais ekskursijos grupės dalyviais. Antru – jūs esate laisvas kaip paukštis rinktis į kurią salos pusę važiuosite.

Atostogos, tai laikotarpis kiekvieno mūsų gyvenime, kurio ilgai laukiame ir kuris labai greitai pasibaigia. Ypač jos greit pralekia išvykus poilsiui į kitą šalį. Panašiai greitai savaitė atostogų pralėkė ir man su Katiniene išvykus į rytinę Kretos salos dalį. Nors daugelis siūlė rinktis kitą salos dalį, kurią labiau pamėgę turistai iš Lietuvos, aš savo planų nekeičiau, nes tikslas buvo autentiškos Graikijos maitinimo įstaigos, kurias iš anksto buvau pasirinkęs dar būdamas Lietuvoje.

Pasakyti, kad aš šokiruotas, tai lyg nieko nepasakyti. Aš dar dabar nesuvokiu, kodėl tokiomis aukštomis kainomis prekiaudami sugeba verslai išsilaikyti Lietuvoje? Gal aš ko nežinau? Gal Lietuva pagal vidutines pajamas vienam asmeniui Pasaulyje jau pakilo į lyderių trejetuką? Gal mūsų senjorų pensijos senai aplenkė vokiečių senjorus? Neatsitiktinai paminėjau senjorus, nes manau tai pagrindinė kurortinių valgyklų klientūra įsimaišanti tarp vidutines pajamas gaunančių tautiečių.

Ką renkatės: čebureką ar mėsainį? Kol jūs komentaruose rašote atsakymą, aš bandysiu atspėti, jog šioje apklausoje santykiu 1/5 laimės mėsainiai. Nors neabejoju: jei panašią apklausą būčiau daręs prieš kokius 30 metų, čeburekai būtų nokautavę mėsainius santykiu 10/1. Bėga metai, populiarūs patiekalai užleidžia vietas naujiems vėjams, pučiantiems iš užsienio. Kaip ir BBQ šonkauliukai, per 30 metų iš populiariausių patiekalų viršūnės baigiantys išstumti cepelinus.

Niekaip nerasdavau atsakymo į klausimą: kodėl daugelis priešiškai nusistatę prieš kebabus. Nežinau kiek ilgai būčiau sukęs galvą ieškodamas atsakymo į šį klausimą, jei vienos personos, priešiškai nusistačiusios prieš kebabus, nebūčiau nusivežęs išbandyti kebabinės „Adana”. P.s. Tikiuosi Katinienė nesupyks perskaičius šią apžvalgą ir supratusi, kad paminėdamas „viena persona” turėjau galvoje ją, nes jei supyks, vien kava į lovą ryte jos pykčio nebenuslopinsiu… Gausus meniu...

Norėdami pasakyti, kad skaniai pavalgėme kokioje maitinimo įstaigoje daugelis dažniausiai naudojame panašų išsireiškimą – pavalgiau skaniai kaip namie. Ir taip dažniausiai apibūdiname ne pietus prabangiame restorane, o dienos pietus kavinukėje ar valgyklėlėje. Nors kas mėnesį apsilankau keliuose naujuose maitinimo įstaigose, per metus jų skaičius perkopia 50 ir taip eksperimentuoju jau keli metai iš eilės. Pasigirti jog vietų, kurias galėčiau apiberti panašiais išsireiškimais, nėra daug.

Iš pirmų dviejų nuotraukų jūs sunkiai suprasite kuriame Lietuvos kampelyje mes esame, nebent jau esate čia kada buvę. Panašiai ir mes su Katiniene važiuodami su draugais nežinojome nei kur mus vežasi, nei kas ten mūsų laukia. Buvome tik informuoti, kad būtina su savimi turėti maudymosi reikmenis, būtinas pirtyje. Dabar norėdamas tekste paminėti baro ir pirties tikslų pavadinimą turėjau žvilgtelėti į savo užrašus, nes pavadinimo niekaip nesiseka įsiminti nors jį jau ne kartą teko minėti.

Jei jūs kada nors man rekomendavote kokią maitinimo įstaigą rašydami komentarus po mano apžvalgomis ar siųsdami asmenines žinutes ir ligi šiol nesulaukėte mano vizito į minimą maitinimo įstaigą, tai atsakymą į klausimą – kodėl aš dar ten nenuvykau, rasite šioje apžvalgoje. Tad šį kartą šalia Kauno LEZ teritorijoje kažkieno iš skaitytojų rekomenduota užeiga „Kolegos”. Užsuko į užeigą... Atvykę į užeigą radome ją pilnutėlę.

Atostogos yra metas, kai Katinai vieni ar su linksma kompanija pasileidžia per Lietuvos restoranus. Šį kartą mūsų kompanija nusėdo Lazdijuose. Apie šį restoraną rašiau prieš keletą metų, ir tada jis man paliko gerus įspūdžius. Tad noras pažiūrėti, kaip laikas įtakoja kokybę, paėmė viršų. Šis tekstas rašytas 2022 metais, liepos 17 dieną, todėl kviečiame pakomentuoti, kaip šis restoranas laikosi dabar.

Šią apžvalgą noriu pradėti paminėdamas, kad jau keli metai iš eilės vyksta graži akcija „Pavaišink senjorus cepelinais”, kurios metu, vasario mėnesio pirmą sekmadienį, daugelis maitinimo įstaigų vaišina senjorus cepelinais. Kasmet prie šios gražios akcijos prisijungia vis daugiau maitinimo įstaigų. Yra ir tokių, kurios šioje akcijoje dalyvauja jau kelinti metai iš eilės. Vienas iš tokių yra restoranas „Arka”, kuris šiemet pavaišino 200 senjorų.

Sakoma: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Panašiai su manim. Aš esu geras iki tos akimirkos, kol aplinkiniai mano atžvilgiu elgiasi gerai. Tam kad mane išvesti iš kantrybės, reikia stipriai pasistengti. Tad po trumpos įžangos noriu jums papasakoti apie vietą, kuriai tai padaryti pavyko.

Vieną dieną atsikėlęs padėjau prieš Katinienę Lietuvos žemėlapį ir pasakiau, – rinkis kuriame Lietuvos mieste šiandien valgysime, rašo tinklaraščio „Riebus Katinas“ autorius. Kadangi su apsisprendimu renkantis miestą mano brangiajai buvo panašiai kaip visoms moterims sprendžiant ką apsirengti einant į svečius, tai nenorėdamas gaišti laiko įdaviau jai pieštuką ir paprašiau užsimerkti akis ir bakstelėti „aklai” į žemėlapį, išrenkant vietą dienos naujam eksperimentui.