lina kaminskaitė

Pirmąjį vasaros vakarą didžiausiame lauko kino ekrane buvo parodytas legendinis režisieriaus Raimondo Vabalo filmas „Marš, marš, tra-ta-ta“ (1964). Pirmasis spalvotas lietuviškas filmas, kuris pernai specialiai restauruotas absurdo kino klasikos kolekcijai, buvo pristatytas prestižinėje Nacionalinėje Vašingtono meno galerijoje. Šį pirmadienį kino klasikos kūrinys atidarė „Kino pavasario“ iniciatyvą „Vasaros kinas“, rašo pranešime spaudai.

Pirmą kartą savo istorijoje festivalis „Kino pavasaris“ pristatys net 13 Lietuvos kino kūrėjų premjerų – 6 dokumentinius ir 7 trumpo metražo vaidybinius filmus. „Šie metai Lietuvos kinui ypač derlingi, tad „Kino pavasaris“ suteikia puikią galimybę susipažinti su šviežiausiais Lietuvos režisierių darbais. Iš viso kino kritikų komisijos atrankai buvo pateikta per 50 lietuviškų filmų, iš jų 34 išvys žiūrovai.

Vilniuje pagavęs palankų vėjo gūsį projektas „Kinas mieste, miestas kine” kitą savaitę kino aitvarą paleis ir Kaune. Filmų peržiūros bus rengiamos įvairiose netikėtose miesto erdvėse: Vilijampolėje, VDU svečių namų kiemelyje, Nemuno krantinėje ir Žaliakalnyje. Kaune nemokami miesto kino vakarai vyks kiekvienos savaitės antradienį iki pat rugsėjo. „Kinas mieste, miestas kine” prasidės liepos 14 dieną terasoje prie Nemuno krantinės, senosios Nemuno prieplaukos prieigose.

Miestą ir kiną jungiantis projektas „Kinas mieste, miestas kine“, praėjusią savaitę sėkmingai išvengęs lietaus, tęsiasi. Joninių savaitę Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje – antroji lietuviškų filmų porcija.

Visą vasarą truksiantis miestą ir kiną jungiantis projektas „Kinas mieste, miestas kine“ prasideda jau šį trečiadienį. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kiemelyje birželio 17 ir 18 dienomis bus rodomi lietuviški filmai.   Trečiadienį 21.30 val.

Šiųmetinio „Kino pavasario“ lietuviškoje filmų programoje „Lietuviškos svajonės“ – net septyni nauji ir dar niekur viešai nerodyti kūriniai. Festivalio nacionalinės kino programos sudarytoja Lina Kaminskaitė teigia esanti maloniai nustebinta, kad iš planuojamų rodyti filmų – tik vienas dokumentinis. „Pastarąjį dešimtmetį nacionalinė dokumentika buvo produktyvesnė nei vaidybinis kinas. Gausėjantis vaidybinių filmų skaičius rodo pirmuosius permainų ženklus“, – teigia L. Kaminskaitė.