inkstų transplantacija

Marijampoliečio Vytauto Matusevičiaus dienos nuo pat vaikystės buvo pažymėtos daugybe diagnozių, it perkūnas iš giedro dangaus smogė žinia ir apie didžiojoje seilių liaukoje atsiradusį naviką. 33-ejų vyras kiekvieno mėnesio laukia su baime – ar užteks tik vaistams ir reikalingoms priemonėms, ar galės pasirūpinti ir kitomis, kasdienėmis išlaidomis. Tad, sukaupęs drąsą, jis kreipiasi pagalbos į visus neabejingus žmones.

Vilnietė Aistė Bagdonaitė dar paauglystėje išgirdo žinią, kad serga liga, kuri pasiglemžė jos tėčio gyvybę. Vėliau ji sužinojo, kad ateityje jai prireiks inkstų transplantacijos. Pati moteris sako, kad visa tai atrodė tik kaip tolima ateitis, todėl iki šiol jai sunku patikėti, kad visa tai nutiko iš tikrųjų. Inkstų policistozė – genetinė liga, kurią Aistė paveldėjo iš tėčio: „Beveik visa jo giminė turėjo šią ligą.

Šiauliuose gyvenanti 14-metė Emilija aplinkinius pakeri savo šypsena, tačiau mažai kas žino, kad už jos slepiasi sunkus nueitas kelias kovose su ligomis, užklupusiomis nuo pat vaikystės. Mergaitės mama Kristina Makarovienė sako visada gyvenanti šia diena, nes nežino, kas laukia rytoj, o situacija gali pasikeisti vos per kelias valandas.

Žmogaus gyvenimas, kuris turėjo nuolat po 4 valandas, 3 kartus per savaitę dializuotis, po atliktos transplantacijos pasikeitė į pilnavertį gyvenimą. Tokia istorija lydi Lietuvos asociacijai „Gyvastis“ priklausantį 47-erių Mindaugą Vitunskį, kuris iki šiol nesidžiaugtų visais gyvenimo malonumais, jeigu ne inksto transplantacija, su kuriuo gyvena jau pusę metų.

Telefono ragelyje klausantis žvaliai skambančio Neringos Rudzevičiūtės balso neįtartum, kad Vilkaviškyje gyvenanti 29 m. mergina yra sunkus ligonis ir jau daugiau nei 8 metus kasdieną pasitinka viltimi, kad jos gyvenimas pasikeis. Tai nėra utopija – situaciją pakeistų inksto persodinimas. Apie tai Neringa ir pasakoja Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Su Sigita Varanauskaite susitikome pasikalbėti dar tada, kai ji kone kas antrą dieną vykdavo į Vilnių darytis tyrimų. Kaunietė buvo ką tik įtraukta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, tačiau nepaisant sunkių minčių ir vis prastėjančios sveikatos tryško energija, o nuo veido nė akimirkai nedingo šypsena.

Visuomet skaudu matyti sunkiai sergančius artimus žmones. Atrodo, kad galėtume padaryti bet ką, kad palengvintume juos užklupusias bėdas, net atiduotume dalelę savęs. Vidai (42 m.) ir Dariui (46 m.) Svetlikauskams, tai nėra tik skambi metafora. Susirgus vyrui, Vida nusprendė jį išgelbėti pati – dovanoti jam savo inkstą. Darius visą laiką gyveno Ukmergėje, o Vida – Varėnos rajone esančiame Matuizų kaime, bet kas vasarą vasarodavo pas močiutę Ukmergėje.

Vilnietei Linai (32) dar ankstyvoje vaikystėje teko susidurti su tokiais gyvenimo mestais iššūkiais, kuriuos dažnai sunkiai atlaiko net suaugę. Sunki operacija dar būnant vos pusantrų metukų, trys inkstų transplantacijos, viena iš jų – nesėkminga ir tai tik dalis sunkumų, ką šios istorijos herojei teko patirti kovojant dėl gyvybės. Šiandien Lina stebina savo aktyvumu ir neblėstančia šypsena.

Rugsėjo mėnesį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose atliktos keturios inkstų transplantacijos, dvi iš jų – 9 ir 13 metų vaikams. Visa gydytojų komanda – operacijas atlikę urologai, intensyviosios terapijos gydytojai ir vaikų nefrologai – neramia širdimi laukė, ar pradės veikti persodinti donoro inkstai. Gydytojai praneša, kad po transplantacijos vaikų būklė stabili.