hospisas

Savo vestuvių dieną Monika ir Daniel nusprendė atsisakyti tradicinių gėlių bei paprašė svečių vietoj jų paaukoti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Jaunavedžių ir jų artimųjų gerumo dėka surinkta parama bus skirta sunkiai sergančių pacientų priežiūrai ir pagalbai jų šeimoms. Hospiso bendruomenė dėkoja jaunavedžiams už jautrų ir prasmingą sprendimą, kuris, anot jų, tapo ne tik meilės švente, bet ir kilnia pagalba tiems, kuriems jos labiausiai reikia.

„Aš jau dujų pati nejungiu, bijau, kad nugriūsiu ar dar kas nors atsitiks,“ – dvigubo insulto sukaustyta buvusi žinoma avalynės specialistė Onutė apie savo gyvenimą, darbą, dukters mirtį ir didžiulį norą gyventi. „Mano vaikystė prabėgo Dzūkijos kaime Varėnos rajone, – prisimena Onutė. – Mūsų šeimoje dar buvo trys broliukai, kuriuos turėjau padėti prižiūrėti. Tėvai dirbo miško ūkyje ir turėjome truputį savo žemės, tada galima buvo gauti 60 arų asmeniniam ūkiui.

Gyvenimo pabaigoje daugelis žmonių pradeda kitaip vertinti savo sprendimus ir santykius su aplinkiniais. Tai akimirkos, kai svarbiausiais tampa ne pasiekimai ar turtai, o emociniai ryšiai ir neišpildyti troškimai. Hospiso slaugytojai, kasdien būdami šalia sunkiai sergančių pacientų, neretai tampa paskutinių prisipažinimų liudininkais. Viena jų, daugiau nei du dešimtmečius šį darbą dirbusi specialistė, pasidalijo įžvalgomis, kurios priverčia susimąstyti apie gyvenimo prioritetus.

„Mano vyras vienu metu pajuto, kad metant kamuolį į krepšį jis pradėjo rankose nebejausti pakankamai jėgos… Tyrimai parodė rimtą ligą, kuri pakeitė mūsų visų gyvenimą…“ – žymaus krepšininko žmonos pasakojimas apie vyro kovą su sunkia liga ir didžiules valios pastangas jai nepasiduoti. „Susipažinome su savo būsimu vyru Rolandu būdami studentai, jis buvo krepšininkas, aš studijavau biologiją, – prisimena buvusio žymaus Vilniaus „Statybos“ krepšininko Rolando žmona Liana.

„Tėtis tiesiog nugriuvo ant grindų ir niekaip nesugebėjau jo pakelti… Atsinešiau nuo vaikų likusią riedlentę, užkėliau ant jos tėtį ir centimetras po centimetro tempiau jį iki lovos“ – žinomas Lietuvos smuikininkas apie išbandymus prižiūrint sunkiai sergančius artimuosius. „Gimiau 1965 metais, tėvų pedagogų šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvau apgaubtas meilės ir rūpesčio, – pasakoja garsus Lietuvos smuikininkas, orkestro koncertmeisteris ir solistas Zbignevas Levickis.

Hospiso slaugytoja atvirai prabilo apie reiškinį, kuris, anot jos, kartojasi stebėtinai dažnai paskutinėmis žmonių gyvenimo akimirkomis. JAV dirbanti specialistė, mačiusi daugybę mirštančių pacientų, teigia pastebėjusi pasikartojantį modelį, kuris kai kuriems gali pasirodyti net „paranormalus“. Jos pasidalinta patirtis sulaukė didelio susidomėjimo internete ir paskatino diskusijas apie tai, kas vyksta žmogui artėjant prie mirties, rašoma mirror.co.uk.

„Stefanija padėdavo kitiems, netgi savo sveikatos sąskaita… Kai kurių žmonių širdys tiesiog yra sukurtos beatodairiškai padėti…“ – žymaus Lietuvos lankininko atsidavimas savo sunkiai sergančiai žmonai. „Savo žmoną Stefaniją įsimylėjau kai dirbome vienoje organizacijoje, – pasakoja vienas garsiausių Lietuvos lankininkų Arvydas Bagarauskas. – Ji buvo labai graži, žavinga, maloni, tvarkinga.

„Patyrusi sunkią ligą, nelinkėčiau tokios dalios niekam. Labai norėjau nors kažkuo padėti visiems, kurie atsidūrė panašioje situacijoje, padaryti jiems kažką gero, kažkuo pasitarnauti…“ – hospiso virėja Alina apie likimo posūkius ir maisto ruošimo hospise ypatumus. „Gimiau daugiavaikėje šeimoje. Mūsų buvo penki – keturios sesutės ir vienas broliukas, – pasakoja vilnietė Alina. – Mano tėvas remontavo automobilius, o mama ilgai nedirbo, nes reikėjo prižiūrėti didelę šeimą.

Žinomas televizijos veidas ir fotografas Egidijus Knispelis viešumą suvirpino itin jautriu fotoprojektu. Apsilankęs Vilniaus hospise, jis įamžino čia gyvenančių žmonių, tarp kurių – ir sunkiai sergantys vaikai, kasdienybę. Šie širdį veriantys kadrai nepaliko abejingų ir giliai palietė daugelį kūrėjo sekėjų. Kaip teigė Egidijus, šie kadrai sulaukė milžiniško susidomėjimo – įrašas sulaukė daugiau kaip pusės milijono peržiūrų.

Mirtis daugeliui tebėra tema, apie kurią vengiama kalbėti garsiai. Ji kelia baimę, nežinomybę ir neretai daug klausimų artimiesiems – ką sakyti, kaip elgtis, ko tikėtis paskutinėmis akimirkomis. Vis dėlto žmonės, kasdien dirbantys šalia mirštančiųjų, sako, kad gyvenimo pabaiga dažnai būna ramesnė ir natūralesnė, nei įsivaizduojame. Viena jų – JAV hospiso slaugytoja Julie McFadden, kuri savo patirtimi dalijasi socialiniuose tinkluose ir siekia išsklaidyti mitus apie mirtį.

Legendinė aktorė Sally Kirkland pradėjo hospiso priežiūrą Palm Springse, kovodama su demencija. Jos atstovas Michaelas Greene'as patvirtino žinią portalui TMZ, pridurdamas, kad šalia moters yra jos draugas ir buvęs studentas Cody Galloway. Prabilo ir kartu dirbusi aktorė Simona Milinytė. 84-erių metų „Oskaro“ nominantė pastaraisiais metais kentėjo nuo sveikatos problemų.

Paliatyviosios priežiūros gydytoja pasidalijo netikėtomis įžvalgomis apie tai, ko žmonės trokšta ir apie ką galvoja prieš mirtį. Priežiūra gyvenimo pabaigoje dažnai tampa laiku, kai pacientai ir jų artimieji pradeda matyti dalykus visiškai kitaip.

Įkvepiantis neseniai susituokusių lietuvių poelgis – vestuvių proga svečių jie paprašė ne gėlių, o aukos Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Gėlės – trumpalaikės ir greitai nuvystančios, o auka – didelė pagalba hospiso pacientams. Apie gražų jaunavedžių gestą socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas. Prašymas vestuvėms tapo auka hospisui Neseniai žiedus sumainiusių Sandros ir Ryšard poelgis – įkvėpimas kiekvienam.

Nenumaldomai artėja Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena, kai į mokymo įstaigas vėl sugužės minios moksleivių. Daugelis jų – neišini gėlėmis, tačiau Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas kviečia nedovanoti gėlių ir vietoj to padaryti kitą gerą darbą. Apie iniciatyvą „Bendra gėlė hospisui“ ir sesers Michaelos Rak kreipimusi Pal. kun.

Gyvenimo pabaigoje svarbu ne tik komfortas, bet ir orumas, artumo jausmas bei paskutinės smulkios, bet prasmingos akimirkos. Viena iš jų – paskutinis patiekalas. Oksfordšyro (Jungtinė Karalystė) „Sobell House Hospice“ virtuvės šefas Spenceris Richardsas tai supranta labai giliai. Jis ne tik gamina maistą, bet ir kuria paskutinius prisiminimus, kurie dažnai lieka ne tik pacientams, bet ir jų artimiesiems.

Kai kasdien tenka priminti žmogui, kas jis yra, svarbiausia išlikti žmogumi pačiam. Eva Abucevič, virš trijų metų dirbanti Trakų slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, kasdien eina į tokį darbą, kur atmintis trupa kaip smėlis tarp pirštų, bet rūpestis ir šiluma turi išlikti. Sėdime ant ligoninės suoliuko, kur tyla retkarčiais pertraukiama paukščių čiulbėjimo ir už durų tyliai murmamo radijo.

„Tai, kas atsitiko su mama vėliau, visai mūsų šeimai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus…“ – slaugytoja Renata apie neeilinius šeimos išgyvenimus. „Mama man buvo pats artimiausias žmogus, kurį nepaprastai mylėjau ir žavėjausi, – pasakoja vilnietė slaugytoja Renata. – Mes šeimoje augome trys vaikai – aš ir jaunesni dvynukai – sesutė ir broliukas. Norėdama geriau mumis pasirūpinti, mama išėjo iš darbo ir paaukojo keletą metų tik mums.

„Kai pamačiau ją, labai išsigandau, nes ji svėrė gal tik kokius 40 kilogramų…“ – nepamirštamos vilnietės teisininkės Katažynos patirtys, slaugant savo artimuosius. „Slaugydama savo artimuosius turėjau tikrai nepamirštamas patirtis, kurios mane labai pakeitė ir daug ko išmokė, – pasakoja vilnietė teisininkė Katažyna. – Visos jos užklupdavo mane labai netikėtai.“ Pasak Katažynos, vieną dieną jos teta (mamos sesuo) Danuta netikėtai paskambino ir papasakojo, kad jai labai negera.

Suprantama, kad prieš mirtį žmonės apmąsto savo gyvenimą ir netgi apgailestauja dėl kai kurių dalykų, kuriuos padarė ar kurių nepadarė. Kad ir ko gailėtumėtės, gyvenimo pabaigoje gali būti sunku susitaikyti su supratimu, kad yra dalykų, kuriuos galėjote padaryti kitaip, bet nebeturite galimybės to ištaisyti.

„Tai buvo viena sunkiausių akimirkų mūsų šeimos gyvenime. Tiesiog negalėjome suprasti ir priimti šios žinios, net kilo mintis, kad įvyko klaida…“, – mokytoja Violeta apie nepaprastas savo tėvų gyvenimo patirtis. „Gimiau mažame, bet labai jaukiame Jašiūnų miestelyje Šalčininkų rajone, kur prabėgo mano vaikystė ir pirmieji mokslo metai, – pasakoja Violeta. – Vaikystę prisimenu tik šviesiomis ir gražiomis spalvomis. Augau su broliu mylinčioje, doroje, rūpestingoje šeimoje.

„Mamai atsiradus trombui kojoje ir netgi esant dideliems skausmams, ji niekaip nenorėjo važiuoti į ligoninę, prisimena mokytoja Ana. – Kažkodėl ji nelabai pasitikėjo medikais ir galvojo, kad jie nepadės. Išsigandusi ėmiausi paskutinės galimybės – paskambinau seseriai Michaelai (Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso direktorei) ir paprašiau pagalbos.“ Sesuo Michaela ne tik sutiko, bet netgi atvažiavo pas mano mamą į kaimą ir įtikino ją, kad būtinai vyktų į Vilnių pas gydytoją.

„Net negalėjau įsivaizduoti, kad sunkiausiais gyvenimo momentais būtent muzika ir kūryba mane gelbės, padės išsivaduoti iš skausmo…“ „Mano mama buvo pianistė, puiki atlikėja, pedagogė ir koncertmeisterė, ir šiaip nuostabi, įkvepianti kitus savo meile gyvenimui asmenybė, – pasakoja Agnė Arbačiauskienė. – Kiekvienas, pažinojęs ją bent valandėlę, negalėjo jos pamiršti.

Hospisas nėra tik vieta, kur žmonės laukia pabaigos. Čia yra labai daug šviesos, vilties ir meilės – taip jį apibūdina viena iš darbuotojų Danutė Pelėchaitė. Ji priduria, jog tai vieta, kurioje žmogus atranda tikrąsias gyvenimo vertybes, net skausme gali slypėti neįtikėtina ramybė. Pacientai moterį  išmokė švęsti gyvenimą, branginti kiekvieną akimirką ir dalintis meile be išlygų. Tai yra pamokos, kurios gaunamos esant šalia kenčiančiųjų ir sergančiųjų.

„Nepaprastai sunku matyti tas kančias, kai mano mylimas sūnus silpsta, gęsta, o aš jam niekuo negaliu padėti, nors ir kiek besistengčiau…“ „Nuo vaikystės norėjau tapti gydytoju, o tiksliau – vaikų gydytoju, – pasakoja žinomas Lietuvos vaikų gydytojas docentas Algimantas Vingras. – Pabaigęs Medicinos institutą pagal specialybę dirbau tik 3 mėnesius, nes mane paėmė į sovietų armiją, kur teko atitarnauti 13 mėnesių.

„Man Hospisas tada buvo gelbėjimosi ratas, nes jau ligoninės tokių ligonių nebelaiko…“: vilnietė Violeta apie savo kryžiaus kelius slaugant mamą. „Mano mama buvo tremtinė, ištremta į Magadaną, – pasakoja vilnietė Violeta. – Ji buvo kilusi iš Ukrainos. Atsivežė ją tada tėtis iš ten į Lietuvą labai jauną, devyniolikos metų. Dvidešimties metų ji jau pagimdė mane.“ Mama niekada niekuo nesiskundė, buvo linksma ir labai graži.

„Niekas mūsų šeimai nepasiūlė jokios psichologinės pagalbos, kad bent suprastume kaip padėti artimam žmogui, kuris jau išeina…“ – Alicija apie skausmingų patyrimų kelius. „Kiekvienai šeimai yra nepaprastai sunku matyti sunkiai sergantį šeimos narį, – pasakoja Alicija. – Pagalbos reikia ne tik nelaimės ištiktam sergančiam žmogui, tačiau ir visai jo šeimai, kuri patiria didžiulį stresą ir yra pasimetusi.

„Ypač mane mušdavo prancūzų kalbos mokytoja.. Ji žinojo, kad aš nematau, tačiau vis tiek mušdavo…“ – silpnaregės Danutės pasakojimas apie pilną iššūkių gyvenimą ir pagalbą kitiems. „Mano vaikystė buvo kitokia, negu kitų vaikų, – pasakoja vilnietė masažuotoja Danutė. – Turėjau labai blogą regėjimą, tačiau mano artimieji ir draugai to nesuprato, o aš galvojau, kad toks regėjimas ir turi būti.

Į paskutinę kelionę pacientus palydinti slaugytoja papasakojo apie vieną požymį, kuris reguliariai pasitaiko jos praktikoje – pacientams jis pasireiškia paskutinėmis akimirkomis ir dažniausiai rodo artėjančią mirtį.  Nė vienas iš mūsų tiksliai nežinome, kada mirsime, tačiau paliatyviems pacientams, kovojantiems su nepagydomomis ligomis ar sulaukusiems labai senyvo amžiaus, dažnai laiko likę mažiau nei kitiems.

„Esu profesionalus lakūnas, tačiau likimas mane nusviedė į visiškai netikėtą sritį, kur pamačiau kaip pagalba ir atjauta kitiems daro stebuklus…“ – vilnietis Tadeuszas apie savo likimo posūkius. „Gimiau Vilniuje ir nuo vaikystės svajojau apie aviaciją, todėl 1985 metais įstojau į aukštesniąją lakūnų mokyklą Kirovo mieste Ukrainoje, kur mokiausi skraidyti, – pasakoja vilnietis Tadeuszas. – Po keturių metų ją baigiau ir grįžau į Lietuvą, kur įsidarbinau Vilniaus oro uoste.

„Gydytoja sakė, tai didelis stebuklas, kad aš likau gyva, bet, matyt, Dievas taip nulėmė, kad buvau dar reikalinga… ir aš tikrai suradau savo pašaukimą“: hospiso savanorių koordinatorė Agnieška apie savo ypatingus gyvenimo iššūkius. „Po gimdymo man pateko infekcija ir prasidėjo sepsis, – pasakoja Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso savanorių koordinatorė Agnieška.

Hospiso slaugytoja atskleidė, ko labiausiai prieš mirtį gailisi ligoniai. Jos atskleisti faktai veria širdį – mirties akivaizdoje žmonės gailisi pačių paprasčiausių dalykų. Amerikietė slaugytoja Julie McFadden atskleidė, apie ką jos ligoniai kalbėjo prieš mirtį, rašo dailymail.co.uk.

Paskutinieji žodžiai, ištarti prieš mirtį, įgauna nepaprastai daug svarumo ir galios. Tokių žodžių savo kasdienybėje dažnai išgirsta Kauno hospiso namų bendrosios praktikos slaugytoja Gabrielė Pilkaitienė. Ji atskleidė, kokius žodžius pacientai dažniausiai taria prieš mirtį. Pokalbio metu G. Pilkaitienė pasidalijo, kokie ženklai išduoda, kad artimasis jau yra prie mirties slenksčio bei kokie žodžiai dažniausiai yra ištariami prieš mirtį.

Hospise dirbančių paliatyviosios slaugos slaugytojų teigimu, paskutiniųjų žmonių kalėdinių norų išpildymas yra viena iš skaudžiausių, tačiau ir labiausiai džiuginančių oriai anapilin išlydinčių slaugytojų pareigų. Slaugyti mirties patale gulintį žmogų gali būti neįtikėtinai sunku ir emociškai sunku, tačiau tai labai svarbus vaidmuo, kurį puikiai išmano „Sue Ryder“ slaugytojai, rašo mirror.co.uk.

„Tai darbas, kupinas iššūkių, nes žinai, kad pacientas iškeliaus į amžinybę. Tačiau dažnai būni jam tarsi šviesulys, o tai atperka viską“, – sako palaimintojo kunigo Mykolo Sapočkos hospiso direktorės pavaduotoja Aneta Gurnevič. Ji hospise dirba nuo pat jo atidarymo 2012 metais. Pasak Anetos, per šiuos metus teko susipažinti su ne viena naujo paciento istorija. Kiekviena jų paliečia ir įsirėžia į atmintį, tapdama savotiška pamoka, kuri priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir jo trapumą. Pal.

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas sulaukė ypatingos dovanos – pats popiežius Pranciškus hospisui padovanojo du naujus automobilius. Džiugia žinia socialiniuose tinkluose pasidalijusi hospiso bendruomenė džiaugėsi, kad spalio 11-ąją automobiliai pasiekė hospisą – jie pasitarnaus čia dienas leidžiantiems pacientams. Ypatinga popiežiaus dovana Naujus automobilius taip pat pašventinio Apaštališkasis Nuncijus Baltijos šalims. „Spalio 11 d. 11 val.

51-erių vilniečio Martyno Šorio dienos bėga hospise – per penkerius metus diagnozuota nepagydoma progresuojanti neurodegeneracinė liga šoninė amiotrofinė sklerozė atėmė daug ką. Tačiau ne ką mažiau liga ir suteikė – pozityvumo, gebėjimo neprarasti vilties ir viduje rusenančio noro padėti kitiems iš Martyno galėtų pasimokyti dažnas.

Minint ypatingas progas šeimoje, kiekvienas pasirenka, kaip įamžinti gimtadienį ar santuokoje nugyventus dešimtmečius. Auksines vestuvių metines paminėję sutuoktiniai pasirinko jautrų būdą – vietoj gėlių paprašė paaukoti hospiso pacientams. Kaip socialiniuose tinkluose pranešė Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas, santuokos 50-mečio proga sutuoktiniai Bronislava ir Bogdan savo meile dalijosi kitaip.

„Ne kartą esu tiesiog išėjusi iš darbo į niekur…Tiesiog supratau, kad nesijaučiu taip, kaip norėčiau jaustis…“, – žinoma televizijos laidų vedėja Živilė Vaškytė-Lubienė apie nelengvus gyvenimo pasirinkimus ir likimo posūkius.

„Ta atsivėrusi bedugnė dar iki šiol yra, dar jaučiu, kad nesu išraudojusi visų ašarų, dar vis laukiu kada ši upė prasiverš,“ – žinoma režisierė ir TV laidų kūrėja Giedrė Genevičiūtė apie savo gyvenimo netektis ir iššūkius. „Grįžus iš Helsinkio Tarptautinio Edukacinių filmų festivalio, kur mano režisuotas filmas apie Lietuvos mokslininkus „Ateities istorija.

Penktokės vilnietės poelgis suvirpino ne vieno širdį – mergaitė savo santaupas ne išleido, o paaukojo kilniam tikslui. Savo sukauptas santaupas penktokė Vanesa perdavė tiems, kuriems to labiausiai reikia – Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Poelgis sujaudina iki širdies gelmių Toks jaunos mergaitės poelgis sujaudino hospiso bendruomenę ir dar kartą įrodė, kad gerumui ribų nėra.

Mirtis yra tai, ką patiria kiekvienas, bet apie ką mažai kas nori kalbėti. Viena slaugytoja bando panaikinti šią stigmą ir „TikTok“ tinkle atvirai kalba apie mirtį – nuo to, ką žmogus jaučia mirdamas, iki to, kaip artimieji gali geriausiai palaikyti žmogų paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.

Jubiliejus – proga ne tik atšvęsti ir susitikti su artimaisiais bei draugais, bet ir atlikti gerą darbą. Jubiliejus šventę Renata ir Zenonas vietoj dovanų svečių paprašė reikšmingesnio dalyko – paaukoti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Jaudinančia žinia apie nesavanaudiškus šventės norus hospisas pasidalijo socialiniuose tinkluose.

„Mano vyras reagavo palyginti ramiai, tačiau man buvo šokas… Aš tiesiog negalėjau ir nenorėjau tuo patikėti…“: atlikėja Živilė apie nepamirštamus patyrimus, pakeitusius šeimos gyvenimą. „Aš tikrai nebuvau pasiruošusi didžiuliams išbandymams, kurie mane užgriuvo, – pasakoja atlikėja Živilė.

„Kai mano pedagogei mamai buvo labiausiai reikalinga profesionali gydytojų priežiūra, jai buvo pasakyta, kad ji jai nepriklauso ir turime vežti ją namo…“ – Laurinta apie sunkius patyrimus ir didžiulę meilę mamai „Mano mama dirbo mokytoja 42-ejus metus, išmokė ir išauklėjo labai daug vaikų, tačiau kai jai pačiai labiausiai reikėjo pagalbos – ji jos negavo, – susijaudinusi kalba nekilnojamojo turto ekspertė Laurinta.

„Gerai, kad suspėjo atvažiuoti greitoji, tėčio mirtis buvo kelių minučių klausimas…“ – vilnietė Malgožata apie sunkius išbandymus jos mylimiausiam žmogui. „Mano ryšys su tėčiu visada buvo be galo stiprus, – pasakoja vilnietė Malgožata. – Aš žinau, kaip stipriai jis myli mane, o jis žino, kaip stipriai aš myliu jį… Neprisimenu tokios dienos kai iš tėčio neišgirsčiau – „myliu tave, dukrele…“ Tačiau palaipsniui tėčio sveikata pradėjo blogėti – vienas po kito sekė du insultai.

„Ne kartą teko matyti, kaip labai greitai pavyko tiesiog iš mirties prikelti žmogų“ – reanimatologas Ernestas Gaižauskas apie kasdienius savo sunkaus darbo iššūkius „Dirbu intensyvios terapijos skyriuje, – pasakoja reanimatologas Ernestas Gaižauskas. – Jis ypatingas tuo, kad čia kasdien atvežami patys sunkiausi ligoniai, kurių gyvybė kabo ant plauko…“ Nepaisant kasdienės didžiulės įtampos, gydytoją jo darbe traukia tai, kad jis turi galimybę ligoniui padėti labai greitai ir efektyviai.

„Nepaprastai sunku ištverti, kai žinai, kad bet kurią minutę gali netekti paties brangiausio, ką turi – savo vaiko…“ – alytiškė Elvyra apie nepaprastas savo gyvenimo patirtis „Likimas man skyrė nepaprastai daug sunkių išbandymų, – pasakoja alytiškė Elvyra.

„Ypač mane mušdavo prancūzų kalbos mokytoja.. Ji žinojo, kad aš nematau, tačiau vis tiek mušdavo…“ – silpnaregės Danutės pasakojimas apie pilną iššūkių gyvenimą ir pagalbą kitiems „Mano vaikystė buvo kitokia, negu kitų vaikų, – pasakoja vilnietė masažuotoja Danutė. – Turėjau labai blogą regėjimą, tačiau mano artimieji ir draugai to nesuprato, o aš galvojau, kad toks regėjimas ir turi būti.

Milda Valančiauskienė pasakoja apie nepaprastas patirtis slaugant artimą žmogų. Moters teigimu, niekas iš medikų net nepasidomėjo, kodėl anyta neatvyko ir kaip galima būtų jai pagelbėti toliau. „Mano anyta Danguolė susirgo onkologine liga prieš porą metų, – pasakoja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė.