hospisas

„Gerai, kad suspėjo atvažiuoti greitoji, tėčio mirtis buvo kelių minučių klausimas…“ – vilnietė Malgožata apie sunkius išbandymus jos mylimiausiam žmogui. „Mano ryšys su tėčiu visada buvo be galo stiprus, – pasakoja vilnietė Malgožata. – Aš žinau, kaip stipriai jis myli mane, o jis žino, kaip stipriai aš myliu jį… Neprisimenu tokios dienos kai iš tėčio neišgirsčiau – „myliu tave, dukrele…“ Tačiau palaipsniui tėčio sveikata pradėjo blogėti – vienas po kito sekė du insultai.

„Ne kartą teko matyti, kaip labai greitai pavyko tiesiog iš mirties prikelti žmogų“ – reanimatologas Ernestas Gaižauskas apie kasdienius savo sunkaus darbo iššūkius „Dirbu intensyvios terapijos skyriuje, – pasakoja reanimatologas Ernestas Gaižauskas. – Jis ypatingas tuo, kad čia kasdien atvežami patys sunkiausi ligoniai, kurių gyvybė kabo ant plauko…“ Nepaisant kasdienės didžiulės įtampos, gydytoją jo darbe traukia tai, kad jis turi galimybę ligoniui padėti labai greitai ir efektyviai.

„Nepaprastai sunku ištverti, kai žinai, kad bet kurią minutę gali netekti paties brangiausio, ką turi – savo vaiko…“ – alytiškė Elvyra apie nepaprastas savo gyvenimo patirtis „Likimas man skyrė nepaprastai daug sunkių išbandymų, – pasakoja alytiškė Elvyra.

„Ypač mane mušdavo prancūzų kalbos mokytoja.. Ji žinojo, kad aš nematau, tačiau vis tiek mušdavo…“ – silpnaregės Danutės pasakojimas apie pilną iššūkių gyvenimą ir pagalbą kitiems „Mano vaikystė buvo kitokia, negu kitų vaikų, – pasakoja vilnietė masažuotoja Danutė. – Turėjau labai blogą regėjimą, tačiau mano artimieji ir draugai to nesuprato, o aš galvojau, kad toks regėjimas ir turi būti.

Milda Valančiauskienė pasakoja apie nepaprastas patirtis slaugant artimą žmogų. Moters teigimu, niekas iš medikų net nepasidomėjo, kodėl anyta neatvyko ir kaip galima būtų jai pagelbėti toliau. „Mano anyta Danguolė susirgo onkologine liga prieš porą metų, – pasakoja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė.

„Sakoma, kad nėra nieko baisiau, nei sužinoti savo likimą...“ – biomedicinos mokslų daktarė Jolanta Rimšaitė apie darbo netekimą, sunkią ligą ir nuostabias gyvenimo akimirkas. „2022-ieji metai buvo patys sunkiausi ir tragiškiausi mano gyvenime, – pasakoja biologijos mokslų daktarė Jolanta Rimšaitė.

Per gyvenimą lekiame galvodami, kad dar turime daug laiko ir tai, apie ką svajojame, nuveiksime kada nors. Tačiau, kaip liudija žmones į paskutinę kelionę išlydintys dvasininkai ar hospiso darbuotojai, ne vienas gyvenimo pabaigoje gailisi, kad kažko nedrįso ar atidėliojo padaryti, o dabar jau per vėlu. Dėl ligos negalėdamas pajudinti nė vieno raumens Martynas hospise Vilniuje gyvena antrus metus. Su pasauliu 50-metis vyras bendrauja akimis – jomis rašo naudodamas specialią kompiuterinę įrangą.

Į Vilniuje įsikūrusį pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, kuriame dienas leidžia paliatyvūs pacientai, atkeliauja Kalėdos – puošiama kiekviena palata, puošiama eglutė. Šventinė nuotaika keliauja ir į namų hospiso pacientų namus. Devynerius metus hospise dirbanti slaugytoja Ana Kovalevska nusišypso: ne tik prieš šventes, bet ir kiekvieną dieną čia kiekvienas apgaubiamas meile ir rūpesčiu.

Hospiso slaugytoja iš Kalifornijos atskleidė, ką žmonės dažniausiai sako prieš mirtį. Paskutiniai mirštančiųjų žodžiai suvirpina ne vieno širdį. Julie, socialiniuose tinkluose visiems žinoma tik savo vardu, pastaruosius penkerius metus dirbo Los Andželo hospiso slaugytoja ir „TikTok“ pasakojo žmonėms įdomius dalykus apie mirtį.