deivė milda

Nors meilės dieną daugelis lietuvių mini vasario 14-ąją, dar senovėje mūsų protėviai šią gražią progą minėdavo gegužės 13-ąją, per meilės deivės Mildos šventę. Merginos šią dieną imdavosi burtų, kad pritrauktų patinkantį vaikiną ir prasidėdavo magiškas laikas.  Astrologė, būrėja Vaiva Budraitytė pasakoja, kad deivės Mildos diena yra senovinė pagoniška lietuvių šventė, kuri buvo minima tūkstančius metų.

Nors visi įpratę Meilės dieną švęsti vasario 14–ąją, prisipažinti meilėje galima ir šiandien – gegužės tryliktąją, minint lietuvių meilės ir piršlybų deivės Mildos dieną. Senovėje jaunimas, kaip sako kai kurie etninės kultūros žinovai, šią šventę labai mėgo ir šventė iš peties – burdavosi, linksmindavosi, piršdavosi, iš meilės žolių virė arbatą. Šiandien ši šventė jau gerokai primiršta, arba virto tiesiog smagių žaidimų diena. „Gelsvė labai labai geras augalas. Prieskoninis augalas.

Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Sakoma, kad deivės Mildos šventė – pati geriausia diena susipažinti ir susidraugauti, o tą dieną švenčiančius ši deivė globos ir lydės visus metus. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.

Senąsias baltų tradicijas puoselėjanti Romuvos bendrija kaip ir kasmet susirinko Tauragės rajone į deivės Mildos šventę. Ta proga Patrimpo slėnyje buvo atkurta šios baltų meilės deivės šventovė. Pačiame Žemaitijos centre, prie Trišiūkštės, Šešuvies ir Upynos santakos, kurti Ožnugario Romuvą mintis kilo žemaičiui Kęstučiui Juškiui. Atgavęs sovietmečiu į Sibirą išvežtų tėvų žemę ir prisiminęs vaikystės pasakojimus, jis kelis dešimtmečius baltų kultūros ir senųjų šventyklų tyrinėjimams.