ašies posvyris

Kai prieš 4,5 mlrd. metų į Žemę atsitrenkė Marso dydžio objektas, jis išmušė tokio dydžio gabalą, iš kurio vėliau susiformavo Mėnulis. Po susidūrimo Žemė taip pat šiek tiek pasviro į šoną, tad dabar mūsų planeta aplink Saulę skrieja nuožulniai. Tai buvo du didžiausi pokyčiai. Nuo to laiko per metus Šiaurės ir Pietų pusrutulius pasiekiančių saulės spindulių kiekiai skiriasi – pirmiausiai Saulės link nukreipiamas pietinis, tuomet šiaurinis. Dėl šio ciklo Žemėje vyksta sezoniniai pokyčiai.

Mokslininkai ilgą laiką manė, kad jei nebūtų Mėnulio, Žemės pokrypis bėgant laikui smarkiai pakistų. Jis svyruotų nuo nulio laipsnių, kai Saulė yra virš pusiaujo, iki 85 laipsnių, kai ji šviečia beveik tiesiai virš vieno ašigalių, rašo SPACE.com. Planetos stabilumas daro įtaką gyvybės vystymuisi. Planeta, kuri besisukdama aplink Saulę ant savo ašies svyruoja pirmyn ir atgal, pasižymėtų didžiuliais klimato svyravimais, o tai potencialiai gali paveikti sudėtingų gyvybės formų evoliuciją.

Naudodamiesi NASA „Cassini“ zondo radarais, tyrėjai pamėgino apčiuopti, ką dengia tankus Titano atmosferos šydas. Analizuojant duomenis buvo pastebėta, jog per tam tikrą laiką keletas paviršiaus struktūrų pasislinko iki 30 kilometrų, o Titano sukimosi ašis pakrypo 0,3 laipsnio, rašo britų „Daily Mail“. Viena vertus, tai leidžia manyti, kad Titano pluta juda, vadinasi, neatmestina galimybė, jog ji plūduriuoja ant skysta agregatine būsena pasižyminčio paviršiaus, teigia mokslininkai.