Žilvinas Šilėnas

Diskutuojant apie naująją atominę elektrinę (AE) neužtenka prognozuoti, kiek kainuos pagaminti energiją pačioje AE. Nors tai jau savaime sudėtingas uždavinys. Iš tikrųjų turime lygtį su dviem nežinomaisiais: AE pagamintos energijos kaina ir energijos kaina rinkoje. Jei dabartinės aplinkybės atrodo palankios naujos AE veiklai, tai nereiškia, kad taip bus ir po 10 ar 20 metų. Aklai pasikliaujantiems ateities prognozavimu praverstų pasižiūrėti, kokios buvo naftos kainos prognozės prieš 20 metų.

Nors išimti žodžius iš konteksto yra prastas argumentavimo būdas, bet premjero citata yra labai teisinga “Žmonių reikia klausti, ar jiems reikia pigesnės elektros energijos, kuri būtų gaminama Visagino atominėje elektrinė". Ir teisinga yra ne diskusijos apie referendumą fone, o apskritai mąstant apie strateginius tikslus energetikos sektoriuje. Strateginis tikslas yra (gali būti) pigi elektros energija, arba patikimumas energijos tiekimas. Nauja AE yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti.

Lietuvoje vyksta „skaldyk ir apmokestink“. Valdžia, o tiksliau – dalis valdžios, chroniškai nenorėdama mažintis išlaidų, vėl siūlo didinti mokesčius. Kalbu apie naujausias iniciatyvas. Apmokestinti neva prabangos prekes, įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir iš principo naikinti privačius pensijų fondus (nes iki to liks labai nedaug, jei pensijų fondams bus išvis nubraukti pervedimai). Kas baisiausia, tai siūlo save dešiniąja laikanti politinė jėga. Pirma iniciatyva – didinti PVM nepavyko.

Nacionalinės energetikos strategijos projektas jau spėjo sulaukti nemažai kritikos. Prielaidos, prognozės ir skaičiai – jų yra arba per mažai, arba nėra aišku, kuo jie remiasi, trūksta elementarių paaiškinimų. Jei visa Strategija vadovaujasi prielaidomis, kurių pagrįstumo negalima patikrinti, tuomet iškyla klausimų dėl pačios strategijos patikimumo ir atitikimo realybei.

Konkurencijos priežiūros institucijos Lietuvoje karts nuo karto „sublizga“ bausdamos privačias įmones. Konkurencijos taryba gali išrašyti tūkstantines baudas dekupažo priemonių pardavėjams, bet yra bejėgė prieš konkurenciją akivaizdžiai ribojančius valdžios sprendimus. Visiems rūpimos degalų kainos Lietuvoje aukštos ne dėl privačių įmonių, o dėl valdžios sprendimų: didelių mokesčių ir konkurencijos ribojimo. Lietuvoje mokesčiai sudaro daugiau nei pusę degalų kainos. Apie 40 proc.

Buvau ir tebesu kainų skelbimo internete skeptikas ir nemanau, kad tai tikslinga. Bet jei tokia informacija skelbiama, kodėl gi nepažiūrėjus. Kalbu apie http://www.produktukainos.lt/ Pirmas pastebėjimas (ta pati pastaba tinka ir statistikos departamentui) , apskaičiuojant kainas, nesinaudojama trumpalaikėmis nuolaidomis ar „akcijomis". Kitaip tariant, kažkokiu keistu būdu, perkant konkrečią prekę ir mokant konkrečią kainą, ši konkreti kaina nėra naudojama, skaičiuojant vidutines kainas.

Į diskusiją dėl maisto kainų vis nuožmiau veržiasi politikai. Nenuostabu: artėja rinkimai, o maistas – svarbi prekė. Bet pažiūrėjus atidžiau, pamatytume, kad politikai kalba ne apie kainų, o apie „antkainių“ reguliavimą. Kitaip tariant, politikai rūpinasi ne tuo, kad prekių kainos būtų mažos, bet kad pardavėjai neuždirbtų per daug. Siekiant pateisinti tokį išskirtinį dėmesį, mažmeninė prekyba yra kaltinama konkurencijos trūkumu, karteliniais susitarimais ir apskritai sąmokslu.