Vytautas Karpuška

Švedijoje 1998  m. po kelis metus trukusių diskusijų, buvo reformuota pensijų sistema. Tikslai Reforma buvo siekiama: 1. Sukurti savaime veikiantį  įmokų ir išmokų derinimo mechanizmą, kuris leistų pensijų fondui  išsilaikyti pačiam tik iš  įmokų; 2. Į pensijų fondų formavimą įtraukti ne tik darbdavius, bet ir darbuotojus; 3. Susieti konkretaus žmogaus pensijos dydį su jo įmokomis.

Neseniai vienas žinomas verslininkas spaudoje pareiškė, kad Lietuvos ūkio ateitis – inovatyvios technologijos, o ne kiaulių auginimas. Panašių pareiškimų, kad, pavyzdžiui, perspektyvesnis yra „inovatyvių produktų kūrimas“, o ne baldų gamyba, pas mus pasitaiko dažnokai. Štai buvęs ūkio ministras paskelbė, kad greitai Lietuva taps „didelės pridėtinės vertės“ paslaugų kraštu. Lietuvoje dabar yra 3 mln. gyventojų, galinčių iš jų dirbti – 1,5–1,7 mln.

Pirmąją straipsnio dalį galite skaityti čia. Mūsų, lietuvių yra daugiausiai. Kitataučių valstybėje mažiausiai. Estų kaimynė Suomija – sudėtingo likimo, bet jau turtinga valstybė. Estai moka pasigirti savo pasiekimais. O Latvija yra regiono centre. Tokie kiekvienos šalies privalumai. Tiesa, ar tai, kad mažai kitataučių yra privalumas – ginčytina. Kultūrų įvairovė yra vienas iš ekonominės sėkmės veiksnių. Manau, kad jei pas mus žydų būtų tiek kiek prieš karą, tai mes gyventume geriau.

Kodėl šios ūkio krizės metu ekonomikos nuosmukis Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje buvo bene didžiausias Europoje ir, ko gero, pasaulyje? Kodėl šiuo metu Estijoje vidutinis atlyginimas „į rankas“ didesnis negu Lietuvoje trečdaliu arba maždaug 700 litų? (Statistikos duomenimis vidutinis estas 2010 m. III ketvirtyje uždirbo per mėnesį 660, o lietuvis – 460 eurų.

Kodėl pensijos Estijoje didesnės, o migracija žymiai mažesnė negu pas mus? Kodėl Estijos Vyriausybės skolos nedidelės, o mūsų ypač sparčiai didėja? Kodėl šiuo metu Estijoje vidutinis atlyginimas į rankas didesnis negu Lietuvoje trečdaliu, arba maždaug 700 litų? (Statistikos duomenimis, vidutinis estas 2010 metų III ketvirtį uždirbo per mėnesį 660 eurų, o lietuvis – 460 eurų.) Baltijos šalių keliai kadaise nejučia išsiskyrė. Estai pirmieji pradėjo ekonomikos reformas.

Žinios ir išsimokslinimas yra ekonominė jėga. Šiais laikais tai atrodo banali tiesa. Vis dėlto žinios nėra toks jau paprastas veiksnys. Žinios elgetai nepadeda Konkrečiomis sąlygomis kiti veiksniai ar ištekliai (žemė, jos turtai) yra lengviau prieinami ar pigesni, tačiau būtent jų panaudojimo įtaka bendram tautos ūkio produktyvumui bus didesnė. Tokiomis aplinkybėmis šie ištekliai gerokai svarbesni. Neapgalvotos investicijos į mokslą, žinias taip pat gali būti neproduktyvios.

Kažkada bandžiau surašyti sritis ar sektorius, kurias Ūkio ministerija rėmė ar siūlė remti vis aiškindama, kad tos sritys padės mums suklestėti. Lietuva turėtų tapti šalimi, kur plėtojama 1. IT, finansinės ir kitos paslaugos, 2. biotechnologijos, 3. medicininis turizmas, 4. ekologiškas kaimo turizmas, 5. tranzitas, 6. švari energetika, 7. žinių ekonomika, 8. verslo turizmo  ir t.t. šalimi.

Kaip reikia elgtis prasidėjus krizei tiek JAV , tiek kitų turtingų didelių ar mažų valstybių vyriausybėms bei ekonomistams žinoma jau seniai – nuo 1930 metų didžiosios depresijos laikų. Norėdamas parodyti, kad tai ne mano išsigalvojimas, pasiremsiu žinomu  JAV ekonomistu P. Krugmanu (2008 m. jam skirta Nobelio premija). Jis rašo: „Kai.. prasideda recesija.

Šio straipsnių ciklo tikslas nėra pateikti tobulus ir galutinius atsakymus. Tai ne vieno žmogaus jėgoms, tuo labiau viename straipsnyje. Be diskusijų ir ginčų lengva suklysti. Mums visiems būtų geriau, jei mūsų ekonomistai ne tik agituotų bet kokia proga už laisvąją rinką ir individo laisvę, ar rašytų storas knygas apie holistinį ūkinių sistemų pobūdį bei „antiekonomiką“, bet ir nagrinėtų, kas mūsų valstybės ūkyje bloga ir tobulintina , o kas gera.

Ką daryti ir ko nedaryti, kad krizės pasekmės nebūtų ypač sunkios? To galime pasimokyti iš kitų kraštų patirties, aišku, įvertinant mūsų situaciją,  panaudojant tai, kas tinka mums. Priemones galima suskirstyti į trumpalaikes, sakytume, greitojo reagavimo, kurios skirtos švelninti krizės poveikį,  paspartinti išėjimą iš jos, ir ilgalaikes – nuo jų priklausys, kaip gyvensime po krizės.

Paaiškinimų, kodėl musų ūkį ištiko krizė, kas ją paskatino, yra įvairiausių. Tai ir vietiniai bankai, kurie dalijo kreditus, paskui staiga nustojo lengvai skolinti, ir išorinis poveikis. Teigiama, kad mūsų nuosmukį sąlygojo pasaulinė krizė, taip pat valiutų valdybos modelis – kadangi litas susietas su euru, sunku devalvuoti litą.