Vitalijus Balkus

Be ilgos įžangos tiesiai ir be užuolankų sakau: „Laisvė reikšti savo nuomonę Lietuvoje nužudyta“. Jei esi populiarus žurnalistas, aukšto rango politikas ar žinomas menininkas – dar gali tikėtis, kad po „nešukuotos“ nuomonės paviešinimo tau neteks minti teismų slenksčius.

Energetikos tema pastaruoju metu Lietuvoje tapo viena pagrindinių viešoje erdvėje aptarinėjamų temų. Nieko nuostabaus žinant, kad ant kortos pastatytas milijardų vertės  branduolinės pabaisos likimas. Tačiau šiandien kalbėsiu ne apie centralizuotą elektros šaltinį, o apie labai žemišką ir artimą mums dalyką, kurį pavadinčiau individualiąja energetika.

„Silpnėja protas – stiprėja moralė“. Šis posakis vartotinas kalbant ne tik apie senstantį ir jaunystės „nuodėmes“ užmarštin siunčiantį individą. Jei jau pripažįstame, kad egzistuoja kolektyvinė moralė, pripažinkime ir kolektyvinį protą. Tiksliau – kolektyvinę demenciją. Vengiau ir ateityje vengsiu kalbėti apie moralę, etiką, padorumą ar nepadorumą bei kitas vojerizmo formas, kurios kamuoja moralės sergėtojus ir verčia juos nuolatos šnipinėti svetimas lovas.

„Konstitucija, kuri neveikia, tėra graži dekoracija“, – sako piliečių grupė, š. m. liepos 16 d., pirmadienį, 14 val., V. Kudirkos aikštėje, Vilniuje, sumaniusi akciją, kurios metu iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos bus teatralizuotai pašalinti tie straipsniai, kurie, akcijos rengėjų nuomone, iš tikrųjų neveikia, neatitinka tikrovės ir tarnauja tik kaip graži dekoracija.

„O, sporte! Tu – taika?“ Artėja ta diena, kuomet „tikri vyrai“ privalės atsisėsti prie televizorių ekranų, „tikri patriotai“ ant savo automobilių pakabins tautinės simbolikos pakaitalus, o korporacinės medijos turės kuo be vargo užpildyti programų tinklelius. Milijardus svarų, zlotų ir grivinų kainuojančios „sporto šventės“ šią vasarą pradžiugins jų rengėjus.

Artėja ta diena, kuomet „tikri vyrai“ privalės atsisėsti prie televizorių ekranų, „tikri patriotai“ ant savo automobilių pakabins tautinės simbolikos pakaitalus, o korporacinės medijos turės kuo be vargo užpildyti programų tinklelius. Milijardus svarų, zlotų ir grivinų kainuojančios „sporto šventės“ šią vasarą pradžiugins jų rengėjus. Manote, kad turėjau įrašyti įprastą žodžių junginį „sporto aistruolius“? Jei taip, tada panagrinėkime, kas šiandien yra yra vadinamasis didysis sportas.

Kodėl jūsų televizorius sugedo vos tik pasibaigė garantijos laikas, o nedidelis automobilio remontas tapo skaudžiu smūgiu piniginei? Kodėl spausdintuvas staiga nustojo spausdinti, o iš parduotuvių dingo filtrai prieš penkerius metus pirktam kavos aparatui? Apsupti vis sudėtingesnės įrangos, mes vis dažniau susiduriame su nemaloniomis problemomis.

Simbolių galią žmonija suprato jau seniai – daug seniau nei atsirado pirmosios valstybės. Pirmykščiuose kultuose jau buvo naudojami daiktai, kurie buvo sudvasinami suteikiant jiems privilegijuoto visuomenės nario statusą arba pritaikant bendravimui su bekūnėmis dvasiomis (dievybėmis) ar gamtos galiomis. Ir stabai, ir fetišai buvo uoliai saugomi, jų naudojimas – reglamentuojamas, o jiems padaryta „skriauda“ buvo laikoma nusikaltimu, už kurį būdavo skiriama griežta bausmė.

Ir vėl tenka pripažinti, kad nacionalistai, tarp kurių nemažai tų, kuriems tinka apibūdinimas „ultra“, vis stiprėja. Vasario 16-osios eitynės Kaune, daugiau nei 500 dalyvių, – gyvas to įrodymas. Kauno valdžios uždraustas alternatyvus renginys, sprendžiant iš matytų nuotraukų, surinko vos keliasdešimt dalyvių.

Greičiausiai esu naivus kvailys, kuris vis dar nori tikėti, kad politinės partijos nėra nei verslo struktūros, nei įdarbinimo biurai ir kad į jas žmonės stoja vedini pasaulėžiūros bei idėjų bendrumo. Todėl labai gerai, kad tarp mūsų politikų atsiranda atvirų iš sąžiningų žmonių, kurie pasiruošę išsklaidyti mano iliuzijas.

Veltui šalau rudeninio Vilniaus gatvėse. Revoliucija, apie kurią daug kalbėta pastarosiomis dienomis, mūsų kraštą aplenkė. Ir ne šiaip aplenkė, o net nebuvo priartėjusi prie Lietuvos sienų. Tylu Latvijoje, tylu Baltarusijoje, tylu Rusijoje, ir tik turtingų Vakarų valstybių piliečiai laiko savo gyvenimo sąlygas tokiomis blogomis, kad yra pasiruošę reikalauti geresnių net su Molotovo kokteiliais.

Žinia apie teroro išpuolį, atskriejusi iš ramios ir stabilios Norvegijos, buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Mes pripratome girdėti apie nuolatines teroristų atakas Afganistane, Pakistane, Irake. Nenustembame išgirdę panašias naujienas iš Rusijos. Tačiau skandinavai visuomet buvo kažkur toli nuo nestabilumo ribos net ir tuomet, kai tos pačios Norvegijos kariai aktyviai dalyvavo (ir tebedalyvauja) Afganistano okupacijoje ar Libijos operacijoje.

Per kelias pastarąsias dienas viešojoje erdvėje sinchroniškai atsirado net keli straipsniai,  kuriuose buvo bandoma įvilkti į tautinius rūbus visiems žinomą „amerikietiškos svajonės“ viziją. Neskaičiavau, kiek kartų buvo paminėti žodžiai „galimybės“ ir „efektyvumas“ bei teigta, kad Lietuva yra puiki šalis verslui vystyti. Palikime autorių sąžinei nekritišką vieno ar kito „virtualaus verslininko“ teiginių perteikimą  kaip neginčijamą tiesą.

Vykstant gyventojų surašymui ir belaukiant jo rezultatų bus gera proga spėlioti: tai vis dėlto kiek Lietuvoje mūsų yra. Ar tiesa, kad svetur išvykusių darbingų piliečių yra daugiau nei liko čia? Ar tiesa, kad netekome trečdalio gyventojų? Tikiuosi, kad šio surašymo rezultatai bus vieši ir teisingi – tokie, kokie iš tiesų yra.

Pamirškite viską, ką skaitėte apie taikias piliečių akcijas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar Susirinkimų įstatyme. Šie dokumentai surašomi ne tam, kad jais būtų galima vadovautis. Jie surašomi tam, kad reikalui esant būtų galima pasigirti likusiam pasauliui, kokia valdžia pažangi bei demokratiška ir kiek daug teisių turi šalies piliečiai. Štai Egiptas Mubarako valdymo laikais buvo visiškai nedemokratiškas, nes piliečiai negalėjo protestuoti, o lietuviai – gali: kada tik nori ir kur nori.

Kiekvieno mėnesio pabaiga – tai metas, kuomet daugelis mūsų sudėlioja ant stalo gautas sąskaitas ir pradeda skirstyti pinigus joms padengti. Komunalinės, ryšio paslaugos, įmokos bankams ar lizingo kompanijoms privalo būti apmokėtos laiku. Kreditavimas paslaugomis ar prekėmis yra visiems įprastas dalykas, be kurio sunku įsivaizduoti nuolatinių paslaugų tiekimą. Lygiai taip pat mes esame pripratę, kad kiekvienas kreditorius stengiasi sumažinti riziką dėl galimo kliento nemokumo.

Senokai neteko matyti tokio sujudimo pasaulyje kaip šiomis dienomis, kuomet amerikietiškos diplomatijos apdergti apatiniai buvo viešai iškabinti parodant, koks diplomatų interesų racionas ir kokie rezultatai gaunami suvirškinus viską, ką jis išgirdo, pamatė arba pats susigalvojo. Dabar mes jau žinome, kad Putinas su Medvedevu primena Betmeną ir Robiną, Turkijos prezidentas dėl šventos ramybės nesipyksta su Al-Qaeda, Vatikanas gina Airijos kunigus pedofilus.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje teko aptikti net kelis vienas į kitą panašius straipsnius, kuriose transporto ar statybos sektoriaus atstovai vienu balsu kartoja, kad nors ir bedarbių Lietuvoje virš 18 procentų , tačiau jų įmonės nesulaukia kvalifikuotų darbininkų.

Taigi sugrįžkime į Lietuvą. Mūsų šalis bendrame darbo migracijos procese yra donorė. Vertinant per pastaruosius metus išvykusiųjų piliečių dalį 100 tūkst. gyventojų, Lietuva „sėkmingai“ konkuruoja su Šiaurės Afrikos valstybėmis. Diskutuojant migracijos klausimu teko išgirsti tokią nuomonę: „Airijoje irgi gyveno 8 mln. Pusė išvyko, tačiau šalis tik sustiprėjo“. Tačiau... Kaip ir minėjau, reikėtų suvokti, ką mes traktuojame kaip naudą, o ką būsime priversti laikyti praradimu.

Kartais sunku kalbėti, suprantant, kad po to būsi priverstas ne vieną ir ne du kartus atsakyti į ganėtinai nemalonius ir besikartojančius klausimus. Visuomenė, tauta, tautiškumas, tautinis tapatumas – pradėjęs kalbėti apie tai, esi priverstas susitaikyti, jog teks gintis ir nuo pernelyg uoliai besireiškiančių „patriotų“, ir nuo atviros valstybes modelį propaguojančių ultraliberalų bei nuolatinių „žmogaus teisių gynėjų“. Vieni kaltins tautos vertybių griovimų, kiti pasiruošę klijuoti etiketes: „k...