Saulius Macaitis

Po to, kai teko pamatyti tikrą šedevrą, – „Tykų gyvenimą“, pasakojantį apie dabartinės Kinijos konkretiką, tačiau vos keliais subtiliais pirštų prisilytėjimais perkeliantį visą pasakojimą į pačią universaliausią egzistencinę plotmę, kažkaip nelabai ir besinori vaikščioti į „Kino pavasarį ‘07“, daugiausiai siūlantį tokių filmų, kuriuos galima ir žiūrėti, ir nebūtinai. Atėjo metas, kai išties puikus filmas pasaulyje pasidarė tokia pat retenybė, kaip žiemos šaltis Lietuvoje.

Mūsų kino teatrų (lygiai kaip ir televizijos) kasdienybėje vyrauja dviejų šalių kinas: aišku, amerikiečiai, ir komerciškiausi (nes ten pastatoma ir nestandartinių juostų) rusų filmai. Situacija primena kinematografinį McDonalds‘ą – maistas prastas, absoliučiai vienodas, bet vis tiek daugybė žmonių ten maitinasi. Užtat kai ateina „Kino pavasario“ metas, visi tikisi egzotiškų kitų šalių delikatesų, ir tas noras bent iš dalies būna patenkinamas.

Neseniai vykusiame Berlyno kino festivalyje atkreipiau dėmesį į anksčiau nepasitaikydavusią detalę. Visų festivalinių salių bufetuose kybojo sieksninėmis raidėmis pateikta informacija: „Per festivalį neprekiaujame dribsniais!“. Bet ką aš čia... Juk kultūros sostinei nepridera iš kitų mokytis, tesimoko iš mūsų. Tokia neįpareigojančią rašinėlio pradžią lėmė ir nelabai įpareigojanti pirmoji taip laukiamo renginio diena.

Nuo sausio 25-osios iki vasario 11-osios per tris Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną ir Panevėžį - nusidrieks jau antrojo prancūzų filmų festivalio „Žiemos ekranai“ maršrutai. Kadangi Lietuvos ekraną yra užplūdusios tik dviejų kinematografijų – amerikiečių, na, dar prastosios rusų kino dalies – juostos, toks renginys negalėtų būti nepatrauklus publikai.

Baigiasi kinematografiniai metai. Norint laikytis pernai deklaruoto principo – pakalbėti tik apie repertuarą, vadinasi, tuos kino kūrinius, kurie oficialiai (nors ir minimaliai) demonstruoti mūsų krašte, -- nelauktai iškyla visai nenumatyta problema. Buvo gausybė festivalių, savaičių, vadinasi, visokio kinematografinio erzelio, bet surinkti 10 konkrečių reikšmingų pozicijų, pasirodo, beveik neįmanoma.

Nors ekonomiškai išsivystęs, vizualiai - gamtiškai bei architektūriškai - išvaizdus Pjemonto regionas - dar ne visa Italija, pasirodo, kadaise čia buvo susispietusi italų ankstyvojo kino gamyba. Turinas net vadintas kino sostine. Tradicija nepamiršta ir šiandien. Veikia "Turino-Pjemonto kino komisija", kooperatyvai, skambiais pavadinimais "Kino miestas" (turimas galvoje Turinas). Per neilgą kino amžių būtent čia sukurta apie 1500 vaidybinių filmų.

Kažkada ekranuose reguliariai matydavome vengrų filmus. Jie turėjo galbūt ir ne per didžiausią, bet labai dėkingą auditoriją. Nes tas kinas buvo savitas, nenuolaidžiavęs publikai. Manau, mačiusieji iki šiol nepamiršo garsiosios Istvano Szabo neformalios trilogijos ("Mefistas", "Pulkininkas Redlis", "Hanusenas"), keistų, neįprastai plastiškų Mikloso Janczo filmų ("Tyla ir riksmas"), neva tradicinių, bet tokių filosofiškai įtemptų veterano Zoltano Fabrio kūrinių ("Penktasis antspaudas"), kitų.