Mantas Stankevičius

„Kol kas viskas gerai, nes yra buvę ir blogiau, – po pirmojo savo auklėtinių – irkluotojų Mildos Valčiukaitės ir Donatos Karalienės – starto Tokijo olimpinėse žaidynėse šypsojosi treneris Virgaudas Leknickas. – Vos prieš kelias dienas dar galvojome, ar „pagausime“ savo irklavimą. Dabar jau matome, kad merginos pradėjo atrasti savo ritmą.“ Atrankiniame plaukime M. Valčiukaitė ir D. Karalienė distanciją įveikė per 6:50.38 ir kirto finišo liniją antros.

Trečia valanda ryto. Skambutis. Iš miegų besivaduojantis Modestas Bukauskas sučiumpa mobilųjį. Agentas... Skambina už Atlanto besidarbuojantis agentas. Kiek nerangiai Modestas paspaudžia „Atsiliepti“. Klausimo, ar nepažadino, jis neišgirdo. „Tavęs nori UFC!“ – užtikrintai kovotojui pranešė Jasonas House’as. Amo netekęs M.Bukauskas penkias minutes ragelyje girdėjo „Iridium Sports Agency“ atstovo beriamus žodžius, tačiau susijaudinęs pats tegalėjo ištarti: „Vau, vau.

„Kaip ir kiekvienas kaunietis, aš svajojau apie krepšininko karjerą, - nusišypso Aivaras, prisiminęs savo paauglystės svajones. – Buvau aukštesnis už visus bendraamžius, tačiau buvo vienas „bet“. Keturiolikmetis buvo ne tik aukštesnis už savo bendraklasius. Jis buvo už juos ir stambesnis. „Buvau stambus vaikis su nemažais „gelbėjimosi“ ratais aplink pilvą, - prisiminė Aivaras.

„Turi dvi išeitis, kai pasieki dugną: keltis ir nagais kabintis į gyvenimą arba pasiduoti, - teigia devyniolikmeris parolimpinės rinktinės narys Edgaras Matakas. – Manau, kad kiekvienas pasirenka savo kelią. Nesulaukę tinkamo palaikymo neretai žmonės pasiduoda. Man pakilti iš dugno padėjo šeima ir draugai“. Nuo gimimo kaunietis Edgaras buvo silpnaregis, o laikui bėgant regėjimas tik silpnėjo. „Visiškai regėjimo netekau būdamas penkiolikos, - pamena E. Matakas. – Buvo labai sunku.

„Vaikystėje mama mane nuvedė į šokių pamokas. Kiekvieną vakarą grįždavau su ašaromis, - nusijuokė Monika Ryžkovaitė, prisiminusi savo vaikystę. – Kieme dažniau mėgdavau lakstyti su futbolo ir krepšinio kamuoliais, o pats smagiausias užsiėmimas buvo laipiojimas po medžius“. Vieną dieną Monikos tėvai tiesiog suprato, kad savo dukros šokiais ir daile nesužavės. „Jie suteikė man visišką pasirinkimo laisvę. Nieko nelaukdama panirau į savęs paieškas“, – šypsojosi klaipėdietė.

„Gimstama ar tampama kovotoju? – atkartojo mano užduotą klausimą vienas geriausių šalies mišrių kovos menų atstovų Sergejus Grečicho. – Sunku pasakyti. Vaikystėje aš visada buvau ramus, bijodavau kovoti, imtyniauti. Manau, kad niekada mano viduje nebuvo to tikrojo kovotojo. Užsispyręs, naglas, einantis iki galo, drąsus – čia tikrai buvo ne apie mane. Kovotojas manyje užaugo per tam tikrą laiką.

„Prieš olimpines žaidynes net nežinojau, kad egzistuoja toks Ričardas... Dabar netgi gėda sakyti. Buvau visiškai susikoncentravusi į savo sportą“, - prisipažino maratonininkė Vaida Žūsinaitė, prabilusi apie pažintį su savo sužadėtiniu baidarininku Ričardu Nekriošiumi. Sportininkai susipažino sporto stovyklos metu – lengvaatlečiai pakvietė baidarininkus pavakaroti kartu. „Ten pirmą kartą pamačiau Ričardą... Vėliau kurį laiką nebendravome, susitikome Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

„Tai stalo tenisas, tai dailė, tai dar vienas būrelis – juk tokia ta vaikystė būna. Tačiau aš išbandžiau lengvąją atletiką, kol Milda savyje bandė ieškoti dailininkės talento“, - prisiminė bėgikė Monika Vilčinskaitė-Bytautienė. – Man labai patiko, todėl Milda irgi užsimanė...“ Monikos sesė dvynė Milda Eimontė prisipažino, kad dailės būrelyje jautėsi tikrai prastai. „O bėgti mums puikiai sekėsi“, - nusijuokė M. Vilčinskaitė-Bytautienė.

„Aš visada pasitikėjau mūsų komanda. Netgi prieš Europos jaunimo čempionato finalą nesijaudinau, - prisimena irkluotoja Viktorija Senkutė, kuri su porininke Agne Ginevičiūte į Lietuvą prieš savaitę parvežė bronzos medalius. – Žinojau, ką mes galime padaryti, ir ką padarysime“. Tik šį sezoną sėdusios į vieną valtį merginos – sportinėje kryžkelėje.

„Labai smagu būti pastebėtam, – teigia vienas geriausių Lietuvos Muay Thai kovotojų Deividas Danyla. – Apie pripažinimą, kurio sulaukiau anksčiau tegalėjau tik pasvajoti. Visas sunkus darbas buvo pastebėtas ir įvertintas“. Būtent demonstruojamas charakteris ir pasiryžimas pavergė ONE organizaciją – lietuviui buvo pasiūlyta sutartis. „Kovojau Lietuvoje, Europoje, Amerikoje, vėliau Tailande turėjau sunkių kovų – toks buvo mano kelias.

„Mama, pažiūrėk, kokie vyrai! – prieš dvylika metų šūktelėjo per žinias reportažą apie vyrų golbolo rinktinę išvydusi tuomet dar mokyklos suolą trynusi Dovilė Janulynaitė. – O mes apie juos nieko nežinome ir negirdime“. Vėliau Dovilė sekė naujienas žiniasklaidoje apie golbolo rinktinę, tačiau niekada nemanė, kad likimas iškrės smagų pokštą. Netikėta pažintis Vaikystėje Dovilė visada turėdavo atsakymą į klausimą „Kuo būsi užaugusi?“ Iki penktos klasės ji teigdavo, kad bus anglų kalbos mokytoja.

Tai tik vienas iš juokelių, kuriuos nuolat girdi Europos 24 valandų bėgimo čempionate bronzos medalį iškovojęs ultramaratonininkas Aleksandras Sorokinas. „Juokauja draugai. Juk žino, kad nubėgčiau ir tą pačią sekundę numirčiau“, - nusišypso bėgikas. „Nuo ko prasidėjo mano draugystė su bėgimu? – žvelgdamas į savo bėgimo batelius manęs perklausia 36-erių Aleksandras. - Aš tik norėjau numesti svorio.

„Kiekvieną kartą eidama į treniruotes, žinau, kad pamiršiu visus darbus, susitiksiu su bendraminčiais ir išmoksiu kažką naujo, – šypsosi CrossFit‘o atletė Rima Budvytytė. – Kelionė į treniruotę – tai mano gyvenimo būdo dalis. CrossFit‘o treniruotes Rima pradėjo lankyti savo ilgalaikės mokslinės stažuotės metu Danijoje. „Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo nė vieno CrossFit‘o klubo, – prisiminė Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro mokslo darbuotoja. – Buvo įdomu išbandyti.

„O, taip, puikiai prisimenu sporto salės – „kačialkos“ – virusą. Prieš gerus keturis metus visi norėjo tapti treneriais. Aš nebuvau išimtis“, - nusijuokė CrossFit’o atletas bei treneris 29-erių Edgaras Krasavcevas. – Pradėjau ir aš tuomet lankyti visus įmanomus seminarus bei paskaitas“. Dar prieš susergant sporto salės liga Trakuose augęs Edgaras dienas leisdavo irklavimo bazėje. Tačiau dėl paauglystėje patirtos nugaros traumos vaikinas negalėjo ilgiau irkluoti.

 Vyriausiasis Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas puikiai prisimena laikus, kai į Vilniaus „Žalgirio“ namų rungtynes žiūrovai keliaudavo autobusais iš visos šalies. „Tai buvo didelė šventė, ‒ paskendęs maloniausiuose prisiminimuose teigia treneris – Ar Lietuvos futbolas išgyveno geresnius laikus? Ne!“ Po kiekvienų rungtynių E. Jankauskas lūkuriuodavo stadiono prieigose rankose spausdamas knygą su žaidėjų nuotraukomis.

Diena, kai ausyse skamba mėgstamiausios lietuviškos dainos, privalo būti sėkminga. Vienas po kito skambantys Ovidijaus Vyšniausko bei Stasio Povilaičio hitai privertė Rolandą Žeimį šokti stotelėje, belaukiant autobuso, vežančio į Santa Susanos (Ispanija) areną. „Trypiau, dainavau, o visi žiūrėjo į mane ir negalėjo suprasti, kas man darosi“, – šyptelėjo kultūrizmo veteranas. Jis nujautė, kad šis ketvirtadienis bus puiki diena… „Ašarų dar nebuvo, bet bus.

„Galva praskelta, akies vokas plyšęs... Veidas visas užkritęs. Tikras gražuolis, – juokėsi kovotojas Mantas Rimdeika, stumdamas laiką viename Rumunijos oro uostų. – Grįžęs namo susilipinsiu žaizdas ir vėl keliausiu į oro uostą. Tik šįkart laukia darbo reikalai“. Penktadienį 26-erių kaunietis Konstantos mieste (Rumunija) „Oss Fighters“ turnyre surėmė pirštines su patyrusia Rumunijos kikbokso žvaigžde, „Glory“ turnyro dalyviu Bogdanu Stoica.

„Jeigu aš turėčiau daug milijonų savo sąskaitoje, bet privalomai turėčiau kasdien dirbti dvi valandas, spėk, ką aš dirbčiau? Norėčiau daužytis... Turėčiau viską pasaulyje, bet išsižadėti ringo ir kovų aš negalėčiau“, – teigia jaunasis kovotojas Arnoldas Misiūnas. 22-ų kovotojas teigia, jog niekada negalėtų būti verslininkas ir neprisiverstų kiekvieną dieną dėvėti kostiumą. „Kas man labiausiai patinka kovotojo gyvenime? Nuolatinis tobulėjimas... Tai yra afigiena!“ – nusijuokia A. Misiūnas.

„Dar negaliu patiketi... Net nezinau, kaip reiketu apibudinti emocijas. Kosmosas. Viena minute norisi verkti, kita jau dziaugiuosi“, – atvirai prisipazino Regimantas Sinkevicius, sekmadieni triumfaves „Oslo Grand Prix“ varzybose ir tapes pirmuoju „Men’s Physique“ kategorijos profesionaliu atletu iš Lietuvos. Apie tai, kad Oslo turnyre bus galimybe iškovoti profesionalo „korta“ Regimantas su treneriu Rinaldu Cesnaiciu suzinojo prieš dvi savaites.

„Nesitikėjau, bet viskas pavyko labai gerai, – prisipažino po metų pertraukos į bikinio varžybų sceną sugrįžusi tituluota atletė Asta Kočenaitė. – Tiesą pasakius, vis dar sunku suvokti, kas nutiko“. Šeštadienį Osle vykusiose varžybose lietuvaitė iškovojo aukso medalį. „Į varžybas važiavau su dideliu noru patekti į finalą. Stovėjau užkulisiuose ir galvojau „Tik duokite man prasieiti scena ir man užteks“... Pasirodo, prisivaikščiojau sau aukso medalį, – šeštadienio vakarą juokėsi A. Kočenaitė.

„Ačiū, Danai!” – frazė, kuri dar prieš kelis mėnesius sugebėdavo sutrikdyti Europos plaukimo čempioną Daną Rapšį. Greičiau Danas priprato prie būrio žurnalistų, pasitinkančių plaukimo rinktinę oro uostuose, jų klausimų bei fotoaparatų blyksčių. Bet nepažįstami žmonės su „Ačiū, Danai“ jį užklupdavo netikėtai. „Įsivaizduokite, buitinės technikos parduotuvėje apžiūrinėju telefonus, o prie čia vis eina žmonės ir dėkoja.

„Manęs nepažįstantys galvoja, kad esu labai griežtas žmogus, bet draugai dažnai juokiasi televizijos ekrane išvydę mane „Dariūnės“ vaidmenyje. Juk esu ganėtinai linksmų plaučių žmogus, mėgstu humorą ir... Iššūkius“, - gavęs pačią sudėtingiausią užduotį – kalbėti apie save, ramiai žodžius renka Justinas Barkus. „Nesu toks piktas, koks atrodau ekrane“, - nusišypso seriale „Pasmerkti“ kietuolio Dariūnės vaidmenį atliekantis 34-erių vyras.

Pirmą kartą Saulius ant riedučių atsistojo būdamas ketverių. „Ant jų stovėjau tvirtai ir galėdavau pasigirti įvairiausiais „fintais“, - nusijuokė jis. Tačiau berniuko gyvenimas apsivertė, kai šešerių televizoriaus ekrane jis išvydo ant ledo čiuožiančius Povilą Vanagą ir Margaritą Drobiazko. „Užsimaniau čiuožti... Nors nepažinojau nė vieno, kuris tai darytų, užsispyriau. Tėvai neturėjo išeities, - juokiasi ledo čiuožėjas Saulius Ambrulevičius. – Praktika su riedučiais man tikrai padėjo.

„Kad ir kur bebūčiau, visada būsiu šalia. Visada tave palaikysiu“, - taip atrodė paskutinė trumpoji Andriaus Klemo žinutė jaunesniam broliui Aurimui, kuris ruošėsi startui taekvondo varžybose Las Vegase. O prieš tai, išlydėdamas savo brolį, Europos čempionato prizininką, į kelionę, Andrius apkabino jaunėlį ir palinkėjo: „Sėkmės varžybose“. „Niekada nepasiduosiu“, - dažniausiai atsakydavo jaunesnysis brolis Aurimas. Tai buvo vienas retesnių atvejų, kai broliai į varžybas nevažiavo kartu.

Ernestas Dapkus jau sukosi pasiruošęs smogti triuškinantį smūgį savo varžovui, bet akimirką sudvejojo, o tai pastebėjęs varžovas nieko nelaukė. Garsus „pokšt“! Varžovo smūgis tiesiai į dantis atskriejo iš šono. „Išsilakstė dantys į abi puses. Nepadėjo ir dantų apsauga. Neskaudėjo, atrodė, kad pamečiau plombą... Dabar gal atrodo juokinga, tačiau tuomet juokas neėmė“, - kalbėjo prieš du metus Muay Thai turnyro Estijoje lemtingą kovą prisiminęs Ernestas.

Ąžuolas, Vytautas ir Algirdas įtariai susižvalgo, sulaukę tiesmuko klausimo, koks yra tasai tikrasis boksininko gyvenimas. „Sunkus“, – kerta mažakalbis Ąžuolas Zubė ir dirsteli į savo draugus, laukdamas pritarimo. Vytautas Balsys linkteli, o Algirdas Baniulis priduria: „Kovotojo kelias – nelengvas“. Berniukiškos netvarkos lengvai padailintas viešbučio kambarys užsipildo trijų draugų juoku. „Juk tai nėra komandinė sporto šaka, – surimtėjęs tęsė Algirdas. – Kiek darbo įdėsi, tiek ir turėsi.

„Mums nebereikia kalbėti, - skamba Ievos Zasimauskaitės atliekamos dainos „Kol myliu“ žodžiai galvoje besiruošiant šiam interviu, kuris man pasirodė ganėtinai didelis iššūkis. Juk visas pasaulis žino, kad vyrai nėra patys geriausi pašnekovai meilės... Tos amžinos meilės, apie kurią dainuoja Ieva, tema. Ir tai nebuvo pati geriausia diena Ievai: „Koks klaidus tasai Vilnius, - šūktelėjo iš Kauno į sostinę atvykusi atlikėja. – Ir dar sugebėjau automobilį perbraukti. Ech.

Močiutė – muzikos mokytoja, o tėtis – didis melomanas. Kiekvieną rytą mergaitė prabusdavo ir keliaudavo į mokyklą su džiazu. „O vakarais tėtis man uždėdavo dideles ausines ir kartu klausydavomės Ray Charles, BB King, Bee Gees, Pat Metheny...“ – besišypsodama vardino atlikėja Kaia. Po pamokų mergaitė visada likdavo klasėje, kurioje močiutė mokydavo vaikus groti pianinu. „Ir vieną dieną iš klausos atkūriau Mocarto polonezą.

Vienas po kito dalinamas interviu, fotografų blykstės ir gerbėjų žinutės socialiniuose tinkluose – atrodo, daugelis apie tai galėtų tik pasvajoti, tačiau aktorius Žilvinas Tratas teigia besijaučiantis tarsi ekshibicionistas. „Atrodo, kad kažkam pardaviau savo sielą“, - nusijuokia 29-erių aktorius.

Vytautas atsistojo teisingai. Bandydamas sureguliuoti savo kvėpavimą jis stengiasi nuvyti visas pašalines mintis – laikas, atrodo, skrieja it pašėlęs. Beliko pasiruošti, įvertinti vėjo stiprumą ir kryptį. Maksimali koncentracija – pasaulyje daugiau nieko nėra – tik Vytautas ir penki taikiniai. Tuo metu jam atrodo, kad aplinkui nieko nėra – nei garso, nei vaizdo – tik tie penki taikiniai... Šūvis. Kiekviena smulkmena yra svarbi – negalima daryti nė menkiausios klaidos. Nuaidi dar keturi šūviai.

„Jeigu nori, aš galiu nuogas prasilėkti per šią kavinę, - tarsi norėdamas patvirtinti savo patrakėlio charakterį interviu metu pareiškė grupės „120“ narys Dovydas. – Ir kas? Atvažiuos policija. Ir kas? Išveš mane! Uždarys. Atsėdėsiu. Na, ir kas? Rytoj bus kita diena!” „Ir tave nuogą pamatys tik keli čia sėdintys žmonės, - greitai suskaičiavo šalia sėdintis Šarūnas. – Pasaulis nepasikeis ir žinia toli nenueis. Tačiau, jeigu tavo nuotaika tokia, jeigu nori, daryk. Nebijok, juk dzin.

„Pirmoje klasėje daktarai man sakė, jog turiu problemų su stuburu. Pradėjau lankyti plaukimą ir po mėnesio tas pats daktaras problemų nepastebėjo. „Gal apžiūros metu netiesiai stovėjai“ nukirto daktaras, tačiau plaukimas liko mano gyvenime“, - prisimena dabar plaukimo treneriu dirbantis Paulius Andrijauskas. Jis prisipažino, kad vaikystėje į baseiną eiti „stūmė“ tėvai. „Nes tikrai nebuvo tosios meilės iš pirmo žvilgsnio sporto šakai.

„Be muzikos!” – išgirdę klausimą „Be ko negalėtumėte gyventi?“ vienu balsu atsako „X Faktoriaus“ dueto nariai Vakaris ir Lukrecija, kurie kiekvieną sekmadienį sugeba pakerėti žiūrovus savo nuoširdumu, natūraliu jauduliu ir svajonėmis. „Dabar didžiausia mano svajonė yra dalintis muzika su žmonėmis didžiosiose scenose, kurti dainas, kurios skambėtų visoje Lietuvoje ar net pasaulyje. Noriu keliauti... Keliauti ir koncertuoti“, - savo svajonėmis dalinasi šešiolikmetė Lukrecija Kliučinskaitė.

„Vaikystėje mėgstamiausias mano maistas buvo bandelės su pienu, - nugriaudi „milžino“ Karolio Navicko juokas. – Gal tos bandelės ir lėmė mano ūgį ir kūno sudėjimą. Didžiausias ir aukščiausias buvau tiek darželyje, tiek mokykloje, tiek draugų rate“. 201 cm ūgio ir 120 kilogramų svorio Karolis šiais metais buvo išrinktas geriausiu Lietuvos regbininku. 27-erių Prancūzijos USBPA komandoje žaidžiantis lietuvis šį titulą pelnė antrą kartą.

„Sportas? Vaikystėje? Paspardydavau, pamėtydavau kamuolį į krepšį kieme... To man ir užteko. Vaikščioti reguliariai į treniruotes, kur kažkoks bičas aiškina, ką reikia daryti? Na, jau ne!” – garsiai nusijuokia „Power Hit Radio“ laidų vedėjas Edgaras Kožuchovskis. Vaikystėje jam ir taip veiklos netrūkdavo: „Lakstydavau kieme su draugais, žaisdavome „karą“. Žodžiu, veiklos užtekdavo“. O kai draugai negalėdavo išeiti į kiemą Edgaras mintyse susikurdavo savo super herojus.

„Niekada nemaniau, kad būsiu ten, kur esu dabar, nemaniau, kad būsiu sportininkas, - savo vaikystės norus ir troškimus prisimena šilutiškis devyniolikmetis boksininkas Vytautas Balsys. – Juk vaikystėje svajonės buvo paprastos: turėti automobilį, namą…“ Vytautas teigė vaikystėje buvęs judrus ir iškalbus: „Daug laiko leisdavau pas senelius kaime, man viskas buvo įdomu, viską turėjau išbandyti ir suprasti“. Pirmą kartą į bokso salę vaikinukas užėjo būdamas devynerių.

Jų pažintis įvyko prieš septynis metus, kai teko varžytis atrankinėse irklavimo varžybos į jaunių pasaulio čempionatą. Milda Valčiukaitė buvo pirma, Ieva Adomavičiūtė – antra. „Nusprendėme pabandyti irkluoti dvivietę. Taip ir susipažinome“, - susižvalgė tituluotos merginos. Du metus iš eilės merginos sugebėjo triumfuoti pasaulio jaunių čempionate. Vėliau M. Valčiukaitė valtį irklavo su Donata Vištartaite-Karaliene.

Dainavimas, drama, šokiai, krepšinis, lengvoji atletika, tinklinis, dailė – Šilalėje vaikystėje Ugnė išbandė viską. Tačiau diena, kai ji susigundė nueiti į futbolo treniruotę su berniukais, apvertė visą merginos gyvenimą. „Mano pažintis su futbolu įvyko kiemo aikštelėje, kuri atrodė tarsi nuokalnė, tačiau tai buvo didžiausia veja aplink mūsų daugiabučių kiemą, – prisimena Ugnė Šmitaitė.

„Glory“ ir „Kunlun Fight“ turnyrai – norėčiau tai pasiekti. Jeigu pavyktų sudalyvauti bent viename iš šių turnyrų, gal būtų įmanoma mąstyti apie dar aukštesnį laiptelį“, - užtikrintai kalba „K-1 Akademijos“ kovotojas Martynas Danius. Ne vieną kartą pergalėmis jau spėjęs nudžiuginti savo gerbėjus 25-erių klaipėdietis nuolat sugeba išvengti tiesaus atsakymo į klausimą, ar ringas – jo gyvenimo pasirinkimas.

„Oho, kaip solidžiai atrodai, – telefono ekrane pamatęs mane su akiniais nukirto geriausias praėjusių metų Lietuvos futbolininkas Fiodoras Černychas. Jau buvo ganėtinai vėlus vakaras ir Balstogės „Jagiellonia“ žaidėjai ilsėjosi po ilgos kelionės viename Zabžės viešbutyje. Tuoj pat suskubau patikinti, kad nesu ir pats dar pripratęs prie akinių.

„Oi, ne, amerikiečiams mano pavardė yra neįkandama. Tačiau aš net nenoriu, kad jie bandytų tai daryti. Jie mane vadina tiesiog „Vytas“, – nusišypsojo du metus MLS pirmenybėse rungtyniaujantis Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės gynėjas Vytautas Andriuškevičius. Dėl lietuvio pavardės galvos nesuka ir didžiausi Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) televizijos sporto kanalai bei naujienų portalai: „Vytas“. „Jie net nerašo mano pilno vardo ir pavardės, – juokiasi Portlendo „Timbers“ gynėjas.

Gretai buvo vienuolika, kai futbolo treneris Vytautas Tutlys užėjo į svečius ir pakvietė prisijungti prie Šventupės mergaičių komandos. Nei Greta, nei jos sesuo net neabejojo, kadangi kurį laiką jos jau žavėjosi savo kamuolį gainiojančiomis pusseserėmis. Ukmergės rajone augusi Greta Kaselytė prisimena, kad vaikystėje ji buvo labai aktyvi, o kūno kultūros pamokose spėdavo įsimylėti visus pratimus ir sporto šakas.

„Dar vaikščioti nemokėjau, bet nusitvertą iš parduotuvės parnešto cukraus kilogramą jau kilnojau“, - apie tai Justinai Rybakovaitei pasakojo tėtis. – Pati to nepamenu, tačiau tikiu, kad tai buvo mano pirmoji sportinė patirtis“. Pasak Justinos, tėtis yra tas žmogus, kuris labiausiai prisidėjo prie jos pažinties su sportu. „Jau darželio laikais nuolat mane mokydavo įvairiausių dalykėlių – nuo kojos „užsikėlimo ant galvos“ bei špagato iki atsispaudimų“, - nusijuokia Justina.

„Užaugau kaime pas diedukus, kur kieme lakstydavau su dideliais „bernais“, – netramdydama juoko prisistato Justė. – Žaisdavau su jais krepšinį, futbolą, amerikietišką futbolą ir daug visokių kitokių „berniukiškų“ žaidimų“. Kiek ūgtelėjusi Justė nusprendė, kad jai visai patinka vietoje nenustygstančios vaidmuo. „Tad pradėjau lankyti įvairius sporto būrelius: rankinį, krepšinį, tenisą, ieties metimą, rutulio stūmimą, tinklinį, – vardino aštuoniolikmetė mergina.

Daugelis vaikų su futbolu susipažįsta kieme, draugų rate. Tačiau Simonos „pirmasis pasimatymas“ su futbolu buvo visiškai kitoks. „Nors dažnai matydavau savo brolį ar kitus vaikus stadione lakstant paskui futbolo kamuolį, pati ilgai neradau drąsos savyje nueiti ir pabandyti“, - prisiminimais dalinosi Šiaulių „Gintros-Universiteto“ saugė Simona Veličkaitė. Drąsos mergina prikaupė ir į futbolo treniruotę nuėjo išgirdusi, kad mokyklos komanda ruošiasi dalyvauti „Ežio golo“ turnyre.

Žadintuvas suskamba aštuntą valandą, šuolis iš lovos, pusryčiai, nekantraujantis šuniukas jau laukia pasivaikščiojimo lauke, kelionė į sporto salę, pietūs, dar viena kelionė į sporto salę – lieji prakaitą, o vėliau treniruoji kitus... Viskas – atrodo, diena baigėsi. Tokia yra kovotojo Igno Baryso kasdienė pasiruošimo „Bushido Hero‘s“ turnyrui rutina. Tačiau paskutinės dienos prieš kovą šįkart kiek kitokios – vaistai, lašelinė ir namų režimas.

„Tikrai nesakydavau, kad noriu būti krepšininkė, - vieną populiariausią klausimą vaikystėje „Kuo nori būti užaugusi?“ prisiminė Lietuvos moterų krepšinio rinktinės puolėja Gintarė Petronytė. – Norėjau būti ir dainininkė, ir pianistė, tačiau tėvai pastūmėjo į krepšinį“. Tuo metu Gintarei buvo šiek tiek dėl to pikta – ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl ją stengiasi nukreipti ten, kur ji nenori. „O dabar esu labai dėkinga, nes suprantu, kad tėvai tik pastūmėjo pabandyti. Jie nevertė manęs lankyti.

„Viskas prasidėjo kieme, – į prisiminimus pasinėrė krepšininkas Deimantas Pavlovskis. – Kiekvieną vakarą, kai leisdavo oras, susirinkdavome kurioje nors iš Pašilaičių krepšinio aikštelių su draugų kompanija ir žaisdavome iki sutemų, kol tiesiog nebematydavome kamuolio arba kol namo išeidavo kamuolio savininkas“. Kai tėvai Deimantui nupirko kamuolį, vaikinas krepšinio aikštelėje praleisdavo kiekvieną savo laisvą akimirką.

„Žinoma, prisimenu pirmą prisilietimą prie kamuolio... Tačiau aš abejoju, ar tai buvo krepšinio kamuolys, - nusijuokia Lietuvos moterų krepšinio rinktinės puolėja Mantė Kvedaravičiūtė, kuri paauglystėje tik prisilietusi prie krepšinio kamuolio nusprendė surizikuoti ir sužinoti, kur tai gali ją nuvesti. Prienuose augusi mergina puikiai prisimena pirmą savo vizitą Kauno sporto mokykloje.