Antanas Manstavičius

Tiesa yra tai, jog Afrika – tai ne vien Sudano Darfūro regionas ir jį ištikusi pasibaisėtina humanitarinė katastrofa. Kita vertus, Darfūro problemos sparčiai plinta į kaimynines valstybes, ir už viso to vėlgi kyšo didžiosios (naftos) politikos veikėjų ausys. Čade, nuošalioje Afrikos valstybėje, trijų sukilėlių grupuočių aljansui užsimojus nuversti vyriausybę, įtarimo šešėlis netruko kristi ant kaimyninio Sudano bei jį remiančios Kinijos.

Nors oficialios premjeros dar nebuvo, Olandijoje netyla kalbos apie naująją kino juostą ir jos autorių. Nors niekas nežino, ar tai nėra vien tik propagandinis triukas, žmonių emocijos jau yra sužadintos ir laukia sprogimo. Panašaus, kaip kad nutiko 2004 metais, kai buvo žiauriai nužudytas filmų kūrėjas Theo van Goghas.

Šventikas šiek tiek primerkia akis, nusuka jas žemyn, į vandens, sniego ir ledo sukaustytą slėnį, ir taria: „Štai ten, viduryje, Mccheta. Turėčiau tai paaiškinti... tačiau, jeigu nori aiškinti kitam, turi pirmiausiai pats sau paaiškinti. Aš negaliu sau paaiškinti, todėl ir tau neaiškinsiu.“ Pačioje istorinės Gruzijos karalystės širdyje, legendomis apipinto kalno viršūnėje ir vienos seniausių šio krašto krikščionių bažnyčių pašonėje, po šių žodžių trumpam nusileidžia tyla.

JAV valstybės sekretorei Condoleezzai Rice eilinį kartą keliaujant po Artimųjų Rytų sostines, visame regione netyla kalbos apie būsimąją Anapolio taikos konferenciją. Neįprastas optimizmas, arba gal labiau poreikis jį, tą optimizmą, viešai pademonstruoti, lengvais sparnais perskrieja Viduržemio jūrą ir netgi Atlanto vandenyną, virsdamas kalbomis apie artėjantį Palestinos valstybės įkūrimą.

Norint artimiau pažinti visuomenę, verta užsukti į artimiausią knygyną ir pasižiūrėti, kas šioje visuomenėje yra rašoma ir skaitoma. Žinoma, jeigu sugebi skaityti reikalinga kalba.

Didmiesčio gatves užplūdus tūkstančiui vienuolių vienodais raudonų atspalvių apdarais, policininkai bejėgiškai nuleidžia ginklus. Neįprasta procesija ramiai praslenka pro visas užtvaras, atskyrusias nuo aplinkinio pasaulio vieną vienintelį pastatą. Ir čia vienuolius pasitinka Ji, ir dvi didžiausios pamažu bundančios šalies jėgos susitinka.

Masinės migracijos laikais Europa puikiai numano, ką reiškia tautų kraustymasis. Tūkstančius metų  ji kentė karingų klajoklių įsiveržimus, ir daugybę kartų vietinės gentys kaip ratilai sujudintame vandens telkinyje turėdavo sklisti į visas puses, kad išsigelbėtų.

Vakarams baimingai žvilgčiojant į tikras ir tariamas musulmoniškojo radikalizmo keliamas grėsmes, toliau Rytuose kyla jėga, pajėgi mesti realų iššūkį privilegijuotoms JAV ir Europos valstybių pozicijoms besivystančio pasaulio šalyse. Kol santykinai negausūs ir tarpusavyje nesutariantys musulmonų radikalų judėjimai kruvinais išpuoliais laiko prikaustę pasaulio policininko – JAV – dėmesį, Kinija vis aktyviau įsitraukia į tikrąjį XXI amžiaus karą – diplomatinę kovą dėl resursų kontrolės.

Turkija yra visai šalia. Kartais mes norime ją pamiršti, kartais su gailesčiu arba sunkiai maskuojama panieka prabylame apie sunkumus, su kuriais jai tenka susidurti. Tačiau Turkija visada išlieka netoliese, ji nekantriai mindžikuoja ant Europos Sąjungos slenksčio, ir jos bėdos neišvengiamai randa sau vietą plačioje Europos panoramoje.

Naujųjų metų naktį, po fejerverkų apšviestu dangumi užgimus dviem naujosioms Europos Sąjungos valstybėms ir trisdešimčiai milijonų naujųjų europiečių, netruko vėl ateiti rimties ir didžiųjų darbų metas. Prie ES vairo pusmečiui stojusi Europos milžinė Vokietija tolumoje jau senokai regi ne vien šviesų horizontą.

Artimųjų Rytų fronte – nieko naujo. Taip būtų skambėjęs lakoniškas padėties įvertinimas po sekmadienio rytą Izraelio įvykdyto antskrydžio Pietų Libano Kanos kaime. Lėktuvai atskrido, numetė keletą bombų ir nuskrido, palikdami dešimtis žuvusių civilių gyventojų bei sutrikdytą taikos procesą.. Libanas apkaltino Izraelį, Izraelis apkaltino „Hizbollah“, „Hizbollah“ liko nė kiek nesusilpnėjusi. Rodos, nieko naujo. Ir tada Izraelis sutiko pristabdyti savo atakas.

Krepšinio pergalės ir viešasis interesas Sakoma, kad krepšinis – antroji lietuvių religija. Gaivališkai aistringos krepšinio mišios vyksta pavydėtinai dažnai ir įvairiomis progomis, nepriklausomai nuo metų laiko ar oro sąlygų. Krepšinis sutelkia ir išaukština, teikia skausmo ir paguodos, skatina bent trumpam prisiminti trapų lietuvišką patriotizmą.

Izraelis gėdingai pralaimėjo karą Libane – Izraelis įrodė savo pasiryžimą gintis.Izraelis laukė preteksto užpulti Libaną – Izraelio atsakas buvo teisingas.„Hizbollah“ naudojo „gyvuosius skydus“ - „Hizbollah“ kovotojai viso labo slėpėsi savo namuose.Dėl karo vienodai kaltos abi pusės.