Antanas Kulakauskas

Tur būt jau daugiau kaip 5 metai Lietuvoje keliamas ir svarstomas tiesiogiai renkamo mero instituto įvedimo reikalas. Kaip ir kitais atvejais, dėl to nesutariama.

Buvome jau įpratę, kad Respublikos Prezidentas Lietuvoje yra tik formaliai pirmas asmuo valstybinės valdžios hierarchijoje. Pagal realias galias ir įtaką valstybės politikos formavimui jis laikytas tik antru ar net trečiu aukščiausiu valstybės pareigūnu. Prezidentė Dalia Grybauskaitė keičia šį supratimą. Šiandien turbūt mažai kam kyla abejonių, kad D. Grybauskaitė yra ir realus valstybės vadovas.

Klausimas dėl tiesiogiai renkamo mero jau keli metai yra viešų ir, reikia manyti, ne tik viešų svarstymų objektas. Manau, didesnė dalis piliečių pritaria tiesioginių mero rinkimų idėjai, tiesa, nesukdama galvos dėl jo statuso ir funkcijų. Kaip žinome, tokiai idėjai pritarė ir buvęs valstybės vadovas Valdas Adamkus. Jei neklystu, jai pritaria ir dabartinė valstybės galva – Dalia Grybauskaitė.

Demokratijos plėtros ir vietos savivaldos stiprinimo požiūriu būtų naudinga labiau demokratizuoti seniūnijų valdymą, juolab, kad imamasi stiprinti jų galias. Nemanau, kad teisingausias ir racionaliausias žingsnis šia kryptimi būtų tiesioginiai seniūno rinkimai, kaip kai kas siūlo.

Esu linkęs manyti, kad tai, jog finansų ir ekonominės krizės mastai Baltijos šalyse, ypač Latvijoje ir Lietuvoje, yra didžiausi visoje ES, o kaimyninė pokomunistinė, Lenkija, nors ir patiria ekonominių sunkumų bei augantį nedarbą, bet vienintelė ES išvengė recesijos, t.y. ekonomikos susitraukimo, bent jau iki šiol, rodo ir skirtingą demokratijos funkcionavimo kokybę Baltijos kraštuose ir Lenkijoje.

Stebint politinius debatus valdžios sluoksniuose ir apskritai viešojoje erdvėje, neatrodo, kad, išskyrus pavienius balsus, būtų bent kiek ženklesnė kritinė žmonių masė, kuri daugiau mažiau adekvačiai, t.y. tautos ir valstybės perspektyvų atžvilgiu, suvoktų dabartinės Lietuvos situacijos kritinę būklę.

Vietos, arba teritorinė savivalda demokratinėje valstybėje yra vienas pamatinių viso valdžios rūmo ir politikos proceso elementų. Tačiau Lietuvoje visavertės vietos savivaldos nėra. Tai, kas mūsuose vadinama vietos savivalda, faktiškai  tėra vietinis valdymas. Su demokratija jį sieja tik konkurenciniai vadinamųjų savivaldybių tarybų rinkimai. Bet jie vyksta pagal partijų sąrašus,  savivaldybės teritoriją laikant viena daugiamandate rinkimų apygarda.

Pasibaigė vietos savivaldos rinkimai. Savivaldybių tarybos išrinktos. Bet būsima vietos valdžia aiški, berods, tik penkiose savivaldybėse. Kitose tik dabar prasideda jos dėlionės. Dėlionės, kurioms įtakos rinkėjai jau neturi. Gali būti, kad daugelyje savivaldybių bus tokia politinės valdžios mozaika, už kurią nebalsuotų dauguma rinkimuose dalyvavusių žmonių. Tikriausiai tai viena iš aplinkybių, neskatinančių žmonių noro dalyvauti savivaldos rinkimuose.

Pagaliau mokslo ir studijų sistemos reformos reikalas, apie kurį jau bemaž dešimt metų kalba atskiri akademinio sluoksnio atstovai bei jų grupelės, taip pat kitų šio sektoriaus „produkcija“ suinteresuotų grupių atstovai, vėl tampa politinių partijų ir valstybės politikos darbotvarkės klausimu. Mažai kas abejoja, kad padėtis šiame itin svarbiame visuomenei ir valstybei viešosios veiklos sektoriuje nėra gera, ir, jei nieko nebus daroma jai taisyti, nežada, švelniai tariant, šviesių perspektyvų.

Praėjusį pirmadienį per nacionalinę televiziją transliuojamoje Edmundo Jakelaičio debatų laidoje „Forumas“ buvo diskutuojamas klausimas, ar reikia keisti Lietuvos valstybės vėliavą.